V. Spaičys. Pagalba žmogui, kuri neturi būti privatizuota ir „krepšelizuota“

  • Teksto dydis:

Virginijus Spaičys, LSDP Kauno miesto skyriaus Šeimos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Pastaruoju metu nemažai diskutuojama apie tai, kaip švietimo sferoje iki šiol dalinti „krepšeliai“. Iš savo varpinės norėtųsi pasakyti – gerai, kad „krepšelių“ mada dar nepasiekė mūsų šalies socialinės apsaugos.

Žmogui Lietuvoje turi būtų užtikrinta ir kokybiška, ir prieinama socialinė apsauga. Bet už žodžių „socialinė apsauga“ iš tikrųjų stovi  žmonės. Tie žmonės – tai tūkstančiai mūsų rajonų, miesto, visos Lietuvos gyventojų, kuriems reikalinga pagalba. Tai ne tik tie ir tos, kuriems teikiama apsauga. Žmonės, kurie patys teikia apsaugą. Ir jiems reikalingas orus, etatinis atlyginimas.

Pastaraisiais metais, dirbdamas socialinėje, pagalbos kenčiantiems nuo alkoholizmo sferoje įsitikinau, kiek svarbūs socialinėje apsaugoje yra kadrai. Nuo tokios (dažnai nuvertinamos) specialybės kaip socialinė darbuotoja dažnai priklauso, ar į „suktuką“ patekęs žmogus išlaikys šeimą, ar nenusmuks galutinai, netgi ar nepraras gyvybės.

Geriausios socialinės darbuotojos yra praktiškai profesionalios gelbėtojos. Jos būna bendravimo su žmogumi profesionalės - praktikės. Ir šios profesionalės turi gauti ne tik mūsų padėką, bet ir orią algą. Geriausia tokio atlyginimo forma – solidus etatinis atlyginimas.

Jei socialinėje sferoje bus maži atlyginimai - ar jie pradės priklausyti nuo kokių nors „išdirbių“ ar etatų - dažnai ir keisis darbuotojai. Iš darbų išeidinės ir geriausios socialinės darbuotojos, turinčios artimiausius ryšius su žmonėmis. O tai – didžiausias savivaldybių socialinės pagalbos skyrių, seniūnijų turtas.

Iš praktikos žinau, kad yra didelis skirtumas, kai socialinis darbuotojas iš tikrųjų nori padėti, „dega“ savo profesija, šeimomis - nei kai dirba tik „dėl varnelės“.

Tiesa, žmogui gali padėti ne tik valstybinės institucijos, bet ir bendruomeninės organizacijos. Pastaruoju metu daug prisidėjome, kad Kaune – pirmame Lietuvos mieste – pradėtų veikti pirmosios bendruomeninės, visuomeninės pagalbos kenčiantiems nuo alkoholizmo formos. Tai – ir konsultaciniai punktai pagal Lenkijos pavyzdį, ir kuriami dienos centrai priklausomiems asmenims. Man malonu, kai ši patirtis prasideda ne Vilniuje ar Klaipėdoje, o Kaune.

Matau, kaip Kaune bendradarbiauja valstybės įstaigos (savivaldybės Socialinės paramos skyrius, socialinės pagalbos centras, seniūnijos, kitos institucijos) ir bendruomeninės organizacijos (konsultantai, nepriklausomos savipagalbos grupės). Ir efektas yra! Sunku tai įsivaizduoti, jei to proceso metu reiktų „dėl krepšelio“ konkuruoti su privačias klinikas įsisteigusiais psichologais, psichiatrais. Čia ne ta sfera, kur gali galioti laukinio kapitalizmo konkurencija.

Esu įsitikinęs,  kad Kaunas jau dabar gali būti pavyzdžiui, kaip socialinėje sferoje susibendrauja ir dirba tiek valstybės institucijos, tiek bendruomenės organizacijos. Jokie naujai atsiradę „gelbėtojų komitetai“ tokios patirties valdyme ir sprendimų siūlyme neturi, nes jai įgyti tiesiog reikia laiko. Didžiausias profesionalas ir pagalbininkas čia -  nuoširdžiai metai iš metų su žmonėmis, šeimomis dirbanti socialinė darbuotoja.

Socialinės paramos įstaigos neturi tapti nei agrokoncernų, nei „Karalienių mokyklų“, nei privačių medicinos klinikų padaliniais. Jų negalima leisti pusiau-privatizuoti ar „krepšelizuoti“.

Žmogui, kuriam reikalinga pagalba, negali būti pastatytas per aukštas slenkstis ten patekti. Kuo tas slenkstis bus žemesnis, tuo teisingesnį ir laimingesnį gyvenimą gyvensime patys, mūsų Kaunas ir mūsų bendruomenės.


Šiame straipsnyje: LSDP2018

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių