Kultūra – mūsų gyvenimo pagrindas

Įgyta didelė patirtis antikorupcijos srityje suteikė galimybę talkinti Lietuvos žmonėms, sprendžiant jų gyvenimo problemas. Visą savo kūrybinį gyvenimą skyrė puoselėti kultūrą ir meną. Ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Sukūrė daugiau kaip 60 monumentalių interjero ir skulptūros kūrinių. Svarbiausi iš jų – Prezidento K. Griniaus paminklas Kauno prezidentūros sodelyje, T. Ivanausko biustas Zoologijos muziejuje, P. Višinskio paminklas Šiauliuose, skulptūros Palangoje, Druskininkuose, Alytuje, Prienuose.

Stasys Žirgulis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“, II laipsnio Santakos garbės ženklu. Radviliškio krašto garbės pilietis.

Aš už kultūrą ir kūrybą – valstybės pagrindą, nes tik kultūringa tauta gali sukurti ekonomiškai stiprią, demokratiškai tvirtą ir dvasingą valstybę.

Matau politikų blaškymąsi, užuot kūrus įstatymus ar nagrinėjant valstybinės reikšmės klausimus, nuolatinius paklydimus, svarstant personalijas, narpliojant asmeniškumų peripetijas, pasiklystant tarpusavio rietenose. Kasdien stebiu, kaip Lietuva negali niekur pajudėti toliau...

Stebint gyvenimą Kaune, atrodytų, tarsi ir viskas gerai – gatvių, aplinkos tvarkymas, rūpinimasis žmonių gerbūviu juda pirmyn, tačiau pasigendu, nematau visuomeninio miesto savivaldybės tarybos darbo. Pasiekę tam tikrą buities pažangą, mes turime 180 laipsnių kampu atsigręžti į kultūros misiją. Sutinku, kad miestui trūksta akcentų, kad Kaunas turi puoštis, klestėti ir visais parametrais būti tarp lyderių, bet kai ko negaliu priimti... Paprastą priimu, bet prasto – ne. Manau, turime sukurti Kultūros meno tarybą, nes ir demokratinėje valstybėje negalime chaotiškai paleisti visų kultūros veiksnių kontrolės. Dabar, pamatę vieną kitą gėlyną, piešinuką ant sienos, stengiamės parodyti, kad čia jau didžiausi pasiekimai, o, žvelgiant į perspektyvą, tai yra labai abejotinas, išliekamosios vertės neturintis reiškinys. Šiuo atveju, paveldo atstovams dėčiau tokį „minusėlį“.

Aš už kultūrą ir kūrybą – valstybės pagrindą, nes tik kultūringa tauta gali sukurti ekonomiškai stiprią demokratiškai tvirtą ir dvasingą valstybę.

Noras asimiliuotis šiandieninėje daugiakultūrėje aplinkoje, gresia pavojumi pasiklysti. Juozapas Albinas Herbačiauskas, kurį man teko garbė įamžinti, dar prieškario Lietuvos laikais rašė: „... nes tauta, kuri bezdžioniauja svetimas madas ir nesemia dvasios stiprybės iš savo praeities gelmės, kuri naikina savo tradicijas, tokia tauta pasmerkta būti... Europos ubagu.“

Dvasinė krizė dešimteriopai baisesnė už ekonominę krizę, o kad einame jos link, tikriausiai supranta daugelis. Kada pinigai tapo Dievu, kai teatras, kinas tapo komerciniais, kai visur kalbama tik apie pinigus, kai komercija užgožė viską, nesuprantu, kodėl prarandame dvasinius idealus, siekiamybes, žmogiškumą, kertinius visiems dalykus. Todėl ir norisi truputėlį iš tam tikros tribūnos ar tam tikru vienijančiu veiksmu padaryti kažką gero savo miestui ir šaliai.

Buvau visiškai pasitraukęs į kūrybą. Ir šiek tiek gaila to kūrybinio laiko, bet neturiu pasirinkimo. Sakau – kiekvienas iš mūsų privalome iškasti savo šulinį, kad turėtume gėlo vandens, nes svetimu prakaitu nenusiprausi!

Mano manymu, šiandien nepripažįstame jokių kanonų, jokių stilių. Kai filosofija labai susmulkėjusi, kai pasaulis prarado saiko jausmą, absurdiška kalbėti apie meną. Pasaulis bėga madų labirinto maratoną. Kiekvienas šaukiame – aš esu! Pataikaujame madai, komercijai. Paminame dvasios idealus, Tėvynę, savo kalbą, istorinę atmintį, tėvus. Todėl sunku kalbėti apie tautos kultūrines tradicijas. Mes užmiršome tautos mentalitetą ir vadovaujamės tik intelektu. Užmiršome, kas yra sąžinė, padorumas, etika, nuoširdumas, meilė, viltis, tikėjimas, dvasingumas ir kita. Lengvai perimame tai, kas nauja, nors ir bloga, atsisakome to, kas sena, nors ir gera. Tai profanacijos dėsningumas. Šiandien madinga triukšmingai polemizuoti apie meno avangardą, bijome net prasitarti apie meno išliekamąją vertę, apie individo unikalumą. Baimės sidromas, būsiu nešiuolaikiškas, verčia dažną kritiką diletantiškumą pateikti kaip rimtą meno produktą. O norėtųsi išgirsti – „karalius nuogas – atsipeikėkime!“

Menas neturi amžiaus, jei tai tikras menas. Ir nesvarbu, ar kūrinys sukurtas prieš 4000 metų, ar šiandien. Taip pat nesvarbus ir menininko amžius, jeigu jis tikras menininkas. Todėl, mano manymu, polemika apie šiuolaikiškumą mene yra profanacija, tarsi Egipto menas būtų nemodernus.

Daug dvejonių dėl kultūrinių dalykų, kurie, deja, pastebimi visoje Lietuvoje. Dažnai mėgėjiškumas yra reikalingas kaip saldainis – čia ir dabar... Jis suvalgomas, o profesionalusis menas nustumiamas į antrąjį planą. Nebesuprantu visokių konkursų eigos, viešųjų pirkimų. Kažkodėl jie visuomet neskaidrūs, neaiškus... Na, kad ir ta pati Lukiškių aikštės problema. Manau, kad kiekvienam iš mūsų tikrai reikia atiduoti tam tikrą duoklę savo Tėvynei. Ji tave užaugino išpuoselėjo, taigi tu jai lieki skolingas.

Turime galvoti apie kultūrą. Plačiąją prasme ji apjungia viską: ir ekonomiką, ir filosofiją. Ji – mūsų gyvenimo pagrindas. Kaunas nuo seniausių laikų buvo kultūros, studentų miestas, todėl ir norėtųsi, kad prioritetais čia taptų kultūra ir mokslas.

Politinė reklama bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos. Užs.1666999.