Atsakingas antibiotikų naudojimas veterinarijoje

  • Teksto dydis:

Natūralios mikroorganizmų išskiriamos medžiagos neigiamai veikiančios kitų mikroorganizmų dauginimąsi arba juos naikinančios, istoriškai – vadinamos antibiotikais. Antibiotikai – ir gyvūnų, ir žmonių ligų gydymo, o kartais ir plitimo prevencijos priemonė.

Reikėtų nepamiršti galimo bakterijų atsparumo antibiotikams, kitaip tariant rizikos, kuri didėja kiekvieną kartą, kada juos vartojame ir tada, kai antibiotikai skiriami gyvūnams gydyti (t.y. kada juos naudojame). Gyvūnų sveikatos specialistų teigimu, Lietuvoje kasmet daugėja gyvūnų augintojų, žinančių ir suprantančių apie neracionalaus antibiotikų naudojimo gyvūnams gydyti pasekmes, tačiau toli gražu ne visi supranta gresiančios problemos rimtumą ir atsižvelgia į specialistų rekomendacijas. Kartais antibiotikų naudojimas yra būtinas, tačiau neretai galima naudoti ir alternatyvias gydymo ar profilaktikos priemones, pavyzdžiui, gerųjų bakterijų preparatus, stiprinant gyvūnų imunitetą, atliekant savalaikę vakcinaciją.

Kovo 31 d. dr. LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedros lektorius Modestas Ružauskas, skaitė viešąjį pranešimą „Atsakingas antibiotikų naudojimas veterinarijoje“. Nepaisant gyvūnų augintojų supratingumo, atsparumas antimikrobinėms medžiagoms nuolat auga. Problema yra aktuali pasauliniu mastu, ir žmonių, ir gyvūnų sveikatai. „Veterinarinės medicinos gydytojai privalo žinoti dabartinę situaciją susijusią su antibiotikų naudojimu, išmanyti jų klasifikaciją ir poveikį skirtingoms bakterijų rūšims, farmakodinamines ir farmakokinetines savybes bei mokėti iššifruoti antibiotikogramą“, – pabrėžė lektorius. Svarbu, kad būtų tiksliai identifikuotas ligos sukėlėjas, nes tik tokiu atveju bus galima tinkamai parinkti antibiotiką. Taip pat labai svarbu turėti žinių apie įgimtą bakterijų atsparumą atskiroms antibiotikų klasėms, kitaip parinktas vaistas gali būti neefektyvus.

Nustatant ar bakterija yra jautri antibiotikui, laboratorijoje dažniausiai tiriama tiksli, fiksuota antibiotiko koncentracija, kokia paprastai būna kraujyje po antibiotiko naudojimo. Tiriama in vitro, bet jei šiai koncentracijai bakterija jautri, manoma, kad vaistas bus efektyvus ir in vivo. Beje, gyvūnui kur kas sunkiau nustatyti koks bus antibiotiko poveikis, nes mikrobiologiniai standartai dažniausiai paremti farmakokinetiniais duomenimis, apskaičiuotais žmogaus organizmui.

Gyvūnų sergamumą galima mažinti įvairiais būdais. Pirmiausia, gyvūnų savininkas turėtų užtikrinti ligų prevenciją, laikyti gyvūnus jų gerovę ir sveikatą atitinkančiomis sąlygomis, šerti saugiais pašarais,  laiku dehelmintizuoti, laikytis biologinės saugos priemonių ūkiuose, atsakingai į ūkį įtraukti naujus gyvūnus, riboti pašalinių asmenų lankymąsi ūkyje.

Norėdami valdyti bakterijų atsparumą, veterinarijos gydytojai turi stengtis tiksliai diagnozuoti ligas, žinoti bakterijų jautrumo situaciją savo aptarnaujamame ūkyje, apylinkėje, galiausiai – tendencijas regione ir pasaulyje, gydyti remiantis antibiotikograma, parinkti antibiotikus pagal kaskados principą, pagal galimybes antibiotikus skirti individualiai, nuolat semtis žinių ir kelti kvalifikaciją.

Prieš skiriant antibiotikus nereikia gailėti lėšų tiksliai ligos diagnozei, ypač jei susirgo ne vienas gyvūnas. Šiuolaikiniai molekuliniai tyrimai atliekami Veterinarijos akademijoje leidžia identifikuoti visas žinomas bakterijas, todėl net ir pradėjus gydymą empiriškai, jei to reikalauja ūmi ligos eiga, vėliau, patikslinus diagnozę, kitus gyvūnus išgydysime greičiau, nes galėsime parinkti tinkamiausius antibiotikus. 

Pasak, dr. M. Ružausko, antibakterinės medžiagos –  fluorochinolonai, trečios ir ketvirtos kartos cefalosporinai ir makrolidai Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) priskiriami žmonėms kritiškai svarbių antimikrobinių medžiagų grupei. Deja, šių klasių antibiotikus kaip kritiškai svarbius gyvūnams išskiria ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija. Tai reiškia, kad minėti antibiotikai privalo būti išsaugoti kaip efektyvūs ir nepakeičiami vaistai žmonių ir gyvūnų gydymui. Todėl šių klasių antibiotikus galima naudoti tik tuomet, kai žinoma ar numanoma, jog kitų klasių antibiotikai konkrečiu atveju bus neveiksmingi. Lektorius paminėjo ir rizikas susijusias su antibiotikų naudojimu ne pagal numatytąją indikaciją, t.y. kada antibiotikai skiriami ne pagal instrukciją, pvz. gydant kitas gyvūnų rūšis, kitomis indikacijomis, dozėmis arba naudojami tik žmonėms registruoti antibiotikai gyvūnų gydymui. Šios rizikos pirmiausiai susijusios su bakterijų atsparumo didėjimu, nežinomu vaisto efektyvumu, išlaukos laiko neapibrėžtumu, galimu šalutiniu poveikiu ir net galimu gyvūninių produktų importo ribojimu. Pranešime taip pat akcentuota nepriklausomų t.y. mokslinių tyrimų svarba tiriant bakterijų atsparumą antibiotikams, gyvūnų ligų, ypač zoonozių situaciją, nes būtent, nepriklausomais tyrimais labiausiai pasitikėti linkę ir specialistai, ir visuomenė.


Šiame straipsnyje: LSMU 2016

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių