„Daktarų“ smogikas pasiųstas į nokdauną

Mirusi ir auka, ir tariamas užsakovas

Kaip jau rašyta, nusikaltimas, kuriuo buvo kaltinamas 38-erių L.Brusokas, sukrėtė Kauną 2005-ųjų pavasarį, kai balandžio 27-osios naktį į vieną Islandijos plento dviaukštį, kuriame vos prieš metus buvo įsikūrusi verslininko Piotro Krylovo šeima, auginusi dvi mažametes dukras, buvo įmestos dvi kovinės granatos F1. Išpuolio metu buvo sunkiai sužalotas sprogimo epicentre buvęs P.Krylovas - granatos buvo įmestos į kambarį, kuriame jis miegojo.

Nelaimėlis L.Brusoko, kuriam buvo pareikšti kaltinimai dėl pasikėsinimo nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu bei neteisėto disponavimo didelės sprogstamosios galios sprogmenimis, teismo nesulaukė. Galimai dėl komplikacijų, kurias sukėlė tada patirti sužalojimai, prieš kelerius metus, būdamas vos 52-ejų, P.Krylovas mirė.

Tik pernai vasarą konstatuota, kad biologiniai pėdsakai, rasti ant granatos žiedo bei plunksnos, aptiktų išpuolio vietoje, sutampa su vienos „Daktarų“ grupuotės „torpedos“ - L.Brusoko DNR. Pastarasis nusikaltimo užsakovu įvardijo savo motinos pažįstamą Almantą Kaupą, taip pat mirusį prieš kelerius metus.

Atmintis „grįžo“ tik teisme

Anot L.Brusoko, esą A.Kaupas pasiūlė jam tada vykti į Kauną, kur jis susitiko šiek tiek vyresnį asmenį, kurį matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.

Jiedu nuvykę prie vieno dviaukščio, kur bendrakeleivis jam padavė laužtuvą, kuriuo jis išdaužė šio namo lango stiklą. Tada nepažįstamasis esą jam padavė granatą, bet jis šią grąžinęs, todėl nepažįstamasis ją įmetė į namą pats.

Bylą nagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėjų Viktoro Preikšo, Algirdo Jaliniausko ir Rimo Švirino kolegija savo nuosprendyje konstatavo, kad netiki L.Brusoko pateikta versija, nes ikiteisminio tyrimo metu jis parodymų nedavė, o esą atgavo atmintį, tik susipažinęs su teismui perduodama medžiaga, iš kurios sužinojo, kuo grindžiami jam pareikšti kaltinimai.

Teisiniai stebuklai

Už pasikėsinimą nužudyti P.Krylovą Kauno apygardos teismas skyrė L.Brusokui aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau kadangi šis nusikaltimas buvo padarytas dar prieš kitą jo išpuolį, kurio metu jis su bendrais peršovė kitai aukai kojas, skirta bausmė subendrinta su ankstesne pusšeštų metų laisvės atėmimo bausme už vėlesnį išpuolį. O subendrinus, vadovaujantis Lietuvos įstatymais, gavosi tik dešimt metų.

Tačiau, kadangi bausmę už vėlesnį išpuolį L.Brusokas jau atlikęs, tie pusšeštų metų įskaityti į subendrintą bausmę. Įskaitytas į ją ir jau dešimt mėnesių trunkantis L.Brusoko suėmimas, laukiant naujo nuosprendžio. Taigi, Kauno apygardos teismui skelbiant nuosprendį, jam tebuvo likę kalėti trejus metus ir šešis mėnesius. Kol Apeliacinis teismas išnagrinėjo jo skundą ir paskelbė savo verdiktą, už grotų praėjo dar pustrečio mėnesio.

Nuosprendis įsiteisėjo

L.Brusoko prašymą nutraukti prieš jį dėl pasikėsinimo nužudyti P.Krylovą pradėtą bylą, nes esą, išdaužęs langą, jis tepadarė viešosios tvarkos pažeidimą, dėl kurio jau suėjusi senatis, Apeliacinis teismas atmetė.

Jo nutartyje skelbiama, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai pripažino L.Brusoką kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti P.Krylovą kitų žmonių, t. y. jo žmonos bei dukterų, gyvybei pavojingu būdu. Ir su šiuo Apeliacinio teismo verdiktu minėtas Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo.