Žolinės Rumšiškėse – tarp miesto ir kaimo

Žolinės Rumšiškių Liaudies buities muziejuje – ypatinga senovine tradicija alsuojantis renginys. Ketvirtadienį čia tarp Žemaitijos regiono sodybų buvo pinamos puokštės, o muziejaus miestelio koplyčioje ant duonos, daržovių ir žolynų krito šventinto vandens lašai.

Žolinių puokštei svarbiausias – kietis

Nors laisvadienį gavę žmonės į kermošių rinkosi vangiai, įdienojus automobilių eilė nusidriekė nuo muziejaus vartų iki pat įvažiavimo į Rumšiškes.

Lietuvos liaudies buities muziejus nuo pat ryto pradėjo ruoštis šventei – prie Račkiškių koplyčios šventoriaus vyko nedidelis kermošius, kvepėjo rūkytomis dešromis. Medžio šešėlyje šventės puokštes pynė muziejaus etnografė Gražina Žumbakienė. Jas buvo galima įsigyti už simbolinę auką, o vėliau, nunešus bažnyčion, pašventinti.

„Žolinė – tai dėkojimas už derlių, o taip pat Švč. Mergelės Marijos išleidimas dangun. Į puokštę visada dedami javai, vaisai, daržovės, o taip pat lauko ir daržo žolynai. Mūsų protėviai visada stengdavosi imti gėles su kuo mažesniais žiedeliais. Ypač mėgdavo vaistingąsias žoleles – šalaviją, rūtą, mėtą, juozažolę, pelyną, balzamitą, kuris buvo paplitęs visoje šalyje. Tokia puokštė neapseidavo be vienos svarbiausios žolės – kiečio. Sakydavo, kad Žolinės be šio augalo tiesiog „neapsišvenčia“, – pasakojo etnografė.

Jos teigimu, žmonės stengdavosi kiečius saugoti ir auginti prie savo sodybos, mat tikėdavo, kad tai – pagrindinė apsauga nuo gaisro.

„Kietis duodavo puokštei tvirtumo. Kaip ir dabar, puokštę puošdavo nuo lietuvybės neatsiejamos ąžuolo šakelės. Vaikus girdydavo ąžuolo šakelių arbata, kad jie būtų tvirti kaip ąžuoliukai. Puokštes parsinešę žmonės sudžiovindavo, o vaisus – šeima pasidalindavo ir suvalgydavo. Duodavo vaisių ir vaikams, mat tikėta, kad taip jie bus neišdykę“, – sakė G. Žumbakienė.

Grūdai piniginėje

Šeimyna, grįžusi namo po puokštės šventinimo bažnyčioje, iš joje įpintų morkų virdavo sriubą, kurią visi pasidalindavo.

„Likusią puokštės dalį reikia laikyti kaip globą iki kitų metų. Jokiu būdu jos negalima po metų išmesti – reikia sudeginti. Štai, man moteriškė atvežė praėjusių metų puokštelę, kad sudeginčiau. Mirusiems ją dėdavo po pagalve“, – rankose sudžiūvusią puokštelę iškėlė etnografė.

Prie jau supintų puokštelių buvo padėtas ir indelis grūdų. Visiems paėmusiems puokšteles, buvo siūloma paimti po tris grūdus. Juos reikia nešiotis metus piniginėje, kad jie atneštų sėkmę.

Prisiminti kaimą

Buities muziejaus miestelio koplyčioje vidurdienį prasidėjo mišios. Pilnoje koplyčioje buvo šventinama duona, žolynai bei daržovės – vėliau viskas išnešta laukan parodyti susirinkusiesiems.

Senųjų lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų paminėti atvyko ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš užsienio. Be politiko Stasio Buškevičiaus su šeimyna ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko, čia šmėžavo prancūzai, britai, olandai.

Kalbinti lietuvaičiai sakė, kad į Rumšiškes juos atginė noras bent kiek pabūti kaime.

„Ar kiekvienais metais užsukame į Žolinę? Atvažiuojame ir į Užgavėnes, ir į šią šventę. Kaip pasitaiko. Žolinių puokštės labiausiai norėjo mano žmona“, – sakė iš Palemono su gausia šeima atvykęs Vigelmenas Paulauskas.

Sudomino užsieniečius

Keliasdešimties jaunuolių grupė, ginkluota fotoaparatais sakė, kad į muziejų atvyko sužinoti senųjų Lietuvos tradicijų. Visi jie – Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto studentai.

„Mes – medikai. Mokomės Kaune, o čia atvykome pagal socialinę programą. Žinome, kad šiandien Lietuvoje šventinė diena – Žolės diena, berods? Žinau, kad tai Švč. Mergelės Marijos ėmimo dangun diena“, – sakė Kamilis iš Libano.

Jis domėjosi, kuo ji reikšminga Lietuvai ir kaip ji susijusi su žole. Olandė Nina klausė, ar per šią dieną, lietuviai taip pat rūpinasi vieni kitais.

„Tai padėkos už derlių diena? Ar tai diena, kai pasakote gerą žodį ir būnate kartu su artimaisiais ir giminėmis? O, tai puiku!”, – išgirdusi atsakymą sakė studentė.

Žolinės Rumšiškėse baigėsi vakarėjant – susirinkusieji galėjo pamatyti, kaip buvo švenčiamos Žolinės Lietuvos kaime prieš Antrąjį pasaulinį karą, pamatyti kaimiškus jaunimo žaidimus.