Žirniukas, buvęs monsinjoro draugu 16 metų

Ko verkė mažylis

Kai prieš keliolika metų teko matyti dvejų metų grakštų ilgakojį toiterjerą Žirniuką, jis kiekvieną savo šeimininko svečią pasitikdavo aukštai pašokdamas ir garsiai lodamas, tačiau nekibdamas į kulnus. Šį kartą šešiolikmetis Žirniukas, užkluptas lėtai vaikštinėjantis vejoje, prie tos pačios bažnyčios raštinės, buvo nusiteikęs draugiškai, tiksliau, abejingai. Gal todėl, kad per daugybę prabėgusių gyvenimo metų jam nusibodo pas šeimininką ateinančių žmonių dėmesys, o gal tiesiog pakito garbaus amžiaus sulaukusio šunelio reakcijos.

"Žirniuką gavau dovanų prieš šešiolika metų. Tai buvo Jonavoje, kur vakarieniavau pas vienus pažįstamus. Jie nutarė, kad man vienam gyventi liūdna ir, išlydėdami pro duris, įdavė į rankas mažutėlį šiltą kamuoliuką. Išėjęs laukan pajutau, kad drėksta mano ranka, kurioje laikiau mažylį. Ne, jis neapsišlapino – jis tyliai graudžiai verkė… Juk ką tik buvo atskirtas nuo kalės. Šuniukas buvo toks mažutis, kad galėjo tilpti švarko kišenėje. Tad ir vardą jam parinkau tokį – Žirniukas", – pasakojo monsinjoras, pakėlęs nuo vejos pražilusį mažutėlį šunelį. Šis, mikliai įsitaisęs ant sunertų kunigo rankų, nukreipė savo dideles akis ir ausis į nepažįstamus žmones.

Šunelio rytas

Vaikystėje Žirniukas miegojo šiltai paklotoje dėželėje kunigo kambaryje. Kai paaugo, persikraustė į šeimininko lovą, o dabar štai jau ketveri metai, kai šunelis miega nedideliame, bet minkštame ir šiltame guolyje tolimiausiame virtuvės kampe.

Anksčiau Žirniukas nemėgdavo, kad šeimininkas rytais mankštinasi neleisdamas jam snausti, o dabar šunelis pats prabunda apie penktą valandą ryto ir tipena į šeimininko miegamąjį. Nieko nepešęs grįžta atgal, o po pusvalandžio manevrą pakartoja, bet ir tokį ryto metą jis būna nerezultatyvus. Mat šeimininkas jau prausiasi vonios kambaryje. Tuomet Žirniukui belieka brazdintis prie šios patalpos durų, skubinant monsinjorą prie pusryčių stalo. Beje, jaunystėje Žirniukui buvo leidžiama eiti su šeimininku į vonios kambarį, nes būtent ten buvo šunelio tualetas. Dabar, kai Žirniukui reikia juo naudotis dažniau, tualetas pastatytas ten pat, kur jis ir miega.

"Žirniukas po pusryčių vėl eina prigulti. Jis, kaip ir prieš keliolika metų, laukia, kada prieisiu jį užkloti, prieš išeidamas į bažnyčią", – aiškino kunigas, kartu prisiminęs įvykį, kai jam teko sulaužyti šį įprotį. "Kartą naktį, kai buvo plėšiama bažnyčia, išbėgau laukan, palikęs išsigandusį jauną šunelį viduryje kambario. Kai grįžau, radau jo keršto pėdsakus – nedidelę balutę", – prisiminęs nuotykį, šypsodamasis pasakojo kunigas.

Buvo ne kartą paklydęs

Anot klebono, šunelis tebemėgsta važiuoti automobiliu įsitaisęs ant šeimininko kelių – matyt, tik tuomet Žirniukas jaučiasi saugus ir, kaip ir vaikystėje, sapnuodamas kažką kalba per miegus. Toiterjeras, kaip ir anksčiau, rodo savo meilę šeimininkui, nenuleisdamas nuo jo savo ištikimų akių. Atrodo, abiem bet koks išsiskyrimas būtų skausmingas. Bet taip atsitiko ne kartą.