Žinia iš Europos kultūros sostinės: menas – geriausias akstinas pokyčiams | KaunoDiena.lt

Žinia iš Europos kultūros sostinės: menas – geriausias akstinas pokyčiams

Kultūros sostinė – pačių miestiečių projektas, įsitikinusi choreografė, pedagogė Willi van Assen. Viešnia iš Nyderlandų – viena iš trijų dešimčių pranešėjų, dalyvavusių praėjusį savaitgalį Kaune vykusiame "Europos kultūros sostinės forume 2018".

Į vieną svarbiausių programos "Kaunas 2022" šių metų renginių W.van Assen atvyko iš šiemet Europos kultūros sostine tapusio Leuvardeno miesto Fryzijos regione, Nyderlanduose.

Su forumo dalyviais W.van Assen dalijosi neįtikėtinai sėkmingo bendruomeninio projekto "Po bokštu", jungiantį net 32 išskirtines bendruomenės istorijas, fenomeną. Pradinių klasių ir šokių mokytoja dirbanti W.van Assen įsitikinusi: bendruomeninio meno iniciatyvos yra geriausias akstinas pokyčiams. Patvirtindama savo mintį pedagogė atskleidė, kokie virsmai šiuo metu vyksta Europos dėmesio centre atsidūrusioje Fryzijoje.

– Šiais metais Leuvardenas tapo Europos kultūros sostine. Ką derėtų žinoti Kaunui, kuris tik ruošiasi po ketverių metų ja tapti?

– Europos kultūros sostinės programoje dalyvauju dirbdama bendruomeninio meno projektuose kaip choreografė ir meno vadovė. Pagrindinė mano užduotis yra suburti bendruomenę, o tada drauge kurti performansą ar instaliaciją, priklausomai nuo to, ką mes norime pasakyti, į ką siekiame atkreipti dėmesį. Galbūt kalbu vien iš savo perspektyvos, bet manau, kad bendruomeninis menas yra puikus įrankis bendruomenei įtraukti ir paskatinti didžiuotis savo miestu.

Kai buvome išrinkti 2018-aisiais tapti Europos kultūros sostine, daug žmonių nevisiškai suprato, kas laukia mūsų miesto. Jiems nepatiko kultūros sostinės idėja, buvo gajus nusistatymas, kad programos metu bus iššvaistyta labai daug pinigų. Tačiau kai į dalyvavimą programoje įtraukėme ir pačias miesto bendruomenes, žmonės pradėjo didžiuotis savimi, miestu ir tuo, kad tapsime Europos kultūros sostine.

Mano nuomone, privalu įtraukti kuo daugiau žmonių, kad jie pajustų, jog kultūros sostinė yra jų pačių kūrinys, priklausomas nuo jų dalyvavimo – tiesiog tam tikra gyvenimo dalis. Antraip  kultūros sostinės procesai palies tik tuos, kurie ir taip eina į muziejus, įvairias galerijas, domisi miesto kultūriniu gyvenimu, tačiau visos kitos visuomenės dalies tai nejaudins. Vis dėlto, metai, kai tampama Europos kultūros sostine, turėtų būti šventė visam miestui ir visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų statuso, išsilavinimo ar kitų veiksnių.

– Europos kultūros sostinės forume pristatėte projektą "Po bokštu" ("Under the Tower"). Kuo jis ypatingas?

– Šis projektas kol kas yra vienas sėkmingiausių mūsų programoje. Jis pristato 32 įsimintinas bendruomenių istorijas, susijusias su bažnyčiomis, ir yra daugiausia vykdomas pačių bendruomenės narių. Mes, projekto sumanytojai, jį tik prižiūrime ir suteikiame reikiamą pastiprinimą. Kodėl bažnyčios? Kiekvienoje gyvenvietėje viduryje centrinės aikštės dažniausiai stovi bažnyčia, kuri yra svarbiausias žmonių traukos objektas ir dažniausiai ji kupina įdomiausių istorijų. Fryzijoje gyvena beveik 700 tūkst. žmonių, o viduryje šio regiono įsikūręs Leuvardenas, kuriame galime rasti per 750 bažnyčių. Taigi jos išsidėsčiusios visur – kur tik pasisuksi, pamatysi gražius maldos namus. Žmonės į bažnyčią eina įvairiomis progomis: ir švęsti, ir gedėti, tad nesunkiai radome keletą įdomių pasakojimų, o tada išplatinome atvirą kvietimą žmonėms siūlyti savo istorijas.

Kad galėtum dalyvauti projekte, turi atitikti penkis kriterijus. Pirmiausia, tau reikės bažnyčios ir įsimintinos istorijos – tai gali būti tiek trumpas, tiek ilgas pasakojimas, netgi anekdotinė situacija. Taip pat projekte turi dalyvauti bendruomenė – rajono ar kokio nors susibūrimo nariai. Ketvirta, bendruomenė turi rasti menininką, kuris turimą istoriją paverstų tam tikru meniniu aktu, kad jį būtų galima parodyti visam miestui – performansą, instaliaciją ar pan. Galiausiai bendruomenė privalo atrasti tam tikrą ryšį tarp istorijos ir platesnio europinio konteksto.

Esame Europos kultūros sostinė, tad norime, kad žmonės peržengtų savo gyvenvietės ribas ir pažvelgtų plačiau. Kartais tokio ryšio net nereikėdavo toli ieškoti, kadangi pasitaikė istorijų, liečiančių Nyderlandų karą su Ispanija, tad štai ir platesnis kontekstas. Taip pat žmonės siūlė pasakojimus, susijusius su uostais, o šie turi ryšį su užjūrio šalimis.

Į mūsų atvirą kvietimą iš viso atsiliepė net 87 bendruomenės. Iš jų atrinkome stipriausius projektus, turinčius įsimintiniausias istorijas ir tuos, kurie galėtų toliau tęstis patys su minimalia mūsų priežiūra. Tad šiuo metu turime 31 bendruomenės projektą ir vieną profesionalų. Projektas, kuriam vadovauju aš, vadinasi "Vyras, leidžiantis medžiui šokti", jo pagrindinė tema – medžio drožyba. Sukurti šį projektą mus įkvėpė aplankyta Švč.Mergelės Marijos bažnyčia Mantgumo savivaldybėje. Apstulbome išvydę nuostabius medžio drožinius. Vėliau sužinojau, kad ši bažnyčia yra įrašyta į gražiausių Nyderlandų bažnyčių 150-uką. Dauguma aplinkinių gyventojų taip pat nežinojo, kad ši bažnyčia yra taip įvertinta, tad nusprendėme surengti performansą, kuris leistų žmonėms pamatyti, koks nuostabus menas vis dėlto yra medžio drožyba.

Pagalvojome, kad pasirodymo metu skambanti muzika taip pat galėtų būti sukurta skobiant ir drožiant medieną. Nuvykome pas dailidę ir jis mums leido patiems išmėginti įvairius variantus. Siekdami suteikti gyventojams galimybę ir patiems patirti bei pamatyti, kas yra medžio drožyba, taip pat surengėme ir šio meno festivalį. Performanso metu bažnyčioje giedojo vyrų choras, kunigas taip pat surengė tam tikrą muzikinį pasirodymą, o šokių numerį atliko ne tik profesionalūs šokėjai, bet ir bendruomenės nariai. Visiems festivalis taip patiko, kad savivaldybė žada po dvejų metų vėl jį organizuoti.

Vienas įdomesnių pačios bendruomenės projektų vadinasi "Šventasis "Cambuur" elnias". Jį įkvėpė situacija, kai berniukas bažnyčioje kunigo paklausė, ar šis yra Leuvardeno "Cambuur" futbolo klubo gerbėjas. Kai kunigas sutrikęs paklausė, kodėl berniukas taip nusprendė, jis atsakė, kad todėl, jog bažnyčioje kabo klubo emblema su elniu. Tačiau tai buvo ne komandos emblema, o vienos iš Leuvardeno įkūrėjų šeimų herbas. Planuojama pastatyti spektaklį, kuriame bus nagrinėjamas religijos ir futbolo ryšys. Šį projektą remia netgi pats "Cambuur" futbolo klubas.

– 2015–2016 m. dirbote edukaciniame meno projekte "Kelionė". Nuvykote į kaimelį, kurio gyventojams nebuvo leidžiama plėsti gyvenvietės ir statyti naujų namų, nors žmonės norėjo čia gyventi. Taigi visi kartu pastatėte statinį iš perdirbtų bei panaudotų medžiagų, o vėliau surengėte linksmą procesiją su muzika ir daugybe dalyvių. Ar projektu pavyko pakeisti situaciją?

– Kai manęs paprašė dalyvauti šiame projekte, aš dar nieko nežinojau apie bendruomeninį meną. Tačiau sutikus prisijungti paaiškėjo, kad aš tuo visą laiką ir užsiėmiau. Projektas vyko mažame kaimelyje De Hoeve – gyventojams čia nebuvo leidžiama statyti naujų namų, tad jauni žmonės būdavo priversti išvykti. Gerai nežinau, kodėl vietos valdžia turi tokį įstatą, bet galbūt tikimasi, kad vis daugiau žmonių išsikels į didesnius miestus. Tačiau kaimelis tikrai mažas – jame vos 250 gyventojų ir jis yra pasmerktas senėti, kadangi jaunos šeimos negali išsinuomoti ar pasistatyti būsto. Iš pradžių manęs paprašė dirbti mokykloje, kadangi esu pradinių klasių mokytoja, tačiau supratau, kad projektas turi atliepti tai, kas rūpi visuomenei. Kalbėdama su bendruomenės nariais daugiau nieko negirdėjau, kaip nuoskaudas dėl tokio valdžios sprendimo. Turėjome metus visam procesui apgalvoti, o tada per aštuonias savaites pastatėme simbolinį pastatą, kad pasiųstume žinutę – turite leisti gyventojams statyti sau namus. Kiekvieną šeštadienį vietos gyventojai skirdavo savo laiką šio statinio iš panaudotų ir perdirbtų medžiagų statybai. Antradieniais prisijungdavo ir mokyklos mokiniai, kurie taip pat buvo įtraukti į procesą.

Manau, didžiausia bendruomeninio meno stiprybė ir yra tai, kad suteikiama galimybė ugdyti įvairiausias asmens savybes.

Prezentacijos dieną surengėme spalvingas eitynes iš vieno ūkio į kitą. Jose dalyvavo mokiniai, šokėjai, choro nariai ir kiti vietos gyventojai. Prie mūsų prisijungė ir žmonės iš aplinkinių kaimų, tad iš viso dalyvavo per 300 žmonių. Pasibaigus eitynėms, pastate surengėme tam tikrą performansą – buvo galima pasiklausyti vietos vyrų choro, pažiūrėti šokėjų pasirodymus, iškabinome ir vietinių menininkų kūrinius. Žmonės mums galėjo dovanoti tam tikrus akmenėlius su norais, kuriuos mes kruopščiai rinkome ir išsaugojome. Dauguma norų, be abejo, buvo susieti su namų statymu ir pasilikimu gyventi kaime. Tądien visi vietos gyventojai šventė, vyravo džiugi atmosfera, vaikai ir suaugusieji žaidė įvairius žaidimus. Visa gyvenvietė labai didžiavosi pastatu – jis atrodė kaip tikras meno kūrinys. Grupė dviratininkų kaip tik važiavo pro šalį ir, iš tolo pamatę pastatą, užsuko pasižiūrėti, kas čia vyksta. Savivaldybė leido statiniui stovėti dvejus metus, tad šiais metais, pasibaigus terminui, mes jį sudeginome. Tai tapo tam tikru simboliu, kadangi vietos valdžia vis dėlto leido žmonėms pastatyti penkis ar šešis naujus namus. Nors tai nedaug, bet pradžia jau padaryta. Manau, kad šis projektas buvo svarbus ir tuo, kad parodė gyventojams, jog norint ką nors pasiekti, reikia veikti išvien.

– Jūsų nuomone, kaip galima užtikrinti, kad Europos kultūros sostinės programa sukurtų tvarų ir ilgalaikį poveikį miestams?

– Mano kuruojamuose projektuose bendruomenės labai daug darbo atlieka pačios ir taip nemažai išmoksta. Nemanau, kad būtų naudos, jeigu tiesiog nurodinėtum žmonėms, ką jiems daryti. Įsitraukdami į veiklas ir patys darydami įtaką projektų vystymuisi, žmonės ugdosi ir įgyja naujų įgūdžių. Pavyzdžiui, projekte "Vyras, leidžiantis medžiui šokti" turėjome profesionalų komandą, kuri rūpinosi projekto įgyvendinimu ir rinkodaros klausimais, tačiau mums nemažai padėjo ir pačios bendruomenės. Ši pagalba jų nariams suteikė tikrai svarbių žinių. Pačioje pradžioje ne visi komandos nariai suprato, kas yra performansas, ką mes išvis planuojame, nuo ko reikia pradėti norint įgyvendinti bendruomeninio meno projektą. Tačiau įsitraukę į veiksmą, jie turėjo galimybę pamatyti visą projekto virtuvę. O šie įgūdžiai pravers ir tolesniame gyvenime.

Manau, didžiausia bendruomeninio meno stiprybė ir yra tai, kad suteikiama galimybė ugdyti įvairiausias asmens savybes. Šie procesai nėra vien nuleisti iš viršaus, žmonės juos kuria patys, tad tam tikras programos palikimas bet kokiu atveju išliks.

Grįžtant prie projekto "Kelionė" – jis jau seniai kirbėjo kaimo gyventojų galvose, jie vis mąstė, kaip galima būtų išspręsti namų statymo problemą, o aš tiesiog atvykau ir išklausiau jų mintis. Visa tai galiausiai virto itin svarbia visai gyvenvietei pergale. Manau, kad kiekvieną kartą susidūrę su panašiomis situacijomis, kaimo žmonės jau žinos, kaip elgtis, gebės susiburti į komandą, siekti ir galiausiai pasiekti pokyčių.

– Leuvardenas nėra itin plačiai žinomas Nyderlandų miestas. Jį galima palyginti su Kaunu, kuris Europos kontekste taip pat neretai užmirštamas, daugiau dėmesio atkreipiant į Vilnių. Tapdamas Europos kultūros sostine miestas tampa matomesnis tarptautinėje erdvėje, sulaukia daugiau investicijų, svečių iš užsienio. Jūsų manymu, kaip būtų galima pasiekti, kad programai pasibaigus miestas nebūtų užmirštas?

– Manau, kad šioje vietoje itin svarbūs pačių vietos gyventojų suvokimo apie save pokyčiai. Nyderlanduose gaji nuostata, kad Fryzijoje gyvena vien kaimiečiai ir ūkininkai. Žmonės nesididžiuodavo sakydami, kad kilę iš šio regiono. Neretai tekdavo susidurti ir su išankstinėmis kitų olandų nuostatomis. Pavyzdžiui, pirmasis mano vaikinas, kilęs iš Vakarų Nyderlandų, man pareiškė: "Maniau, kad visi Fryzijos gyventojai neišsilavinę, bet tu labai maloni." Atsimenu, tada likau be žado – kaip universiteto studentas gali taip mąstyti? Tačiau dabar, kai Leuvardenas yra Europos kultūros sostinė, pastebiu, kad vietos gyventojai vis labiau didžiuojasi būdami iš Fryzijos ir vis dažniau kitiems prisistato kaip fryzai. Taip pat vis daugiau olandų iš kitų Nyderlandų miestų atvyksta į Fryziją – juk čia dabar vyksta labai daug renginių. Jie sutraukia ne tik gyventojus, bet ir žiniasklaidą – tiek vietinę, tiek užsienio. Manau, kad visi šie procesai neleis Leuvardenui pasimiršti, kadangi pajutę pasididžiavimą žmonės savo miestą reprezentuos ir kitur.

Nežinau, ką Kauno miesto žmonės galvoja apie Kauną, bet manau, kad stipresnės meilės bei pagarbos pajautimas savo miestui pasitarnaus ir čia. Mažesniuose miestuose dažna nedarbo problema – jauni žmonės keliasi gyventi į sostines, kadangi ten jiems sudarytos geresnės sąlygos. Tačiau mums jų reikia čia, todėl Europos kultūros sostinės programa pagelbėja primenant gyventojams, kokie nuostabūs mūsų miestai. Vykstantys įvairiausi projektai, kuriems reikia vykdančiųjų asmenų, gali padėti sulaikyti jaunuolius ir paskatinti juos pasilikti.

– Kalbėjote apie projektą "Po bokštu", kaip itin sėkmingo bendruomenių įtraukimo pavyzdį. Kokias kitas bendruomenės aktyvinimo praktikas Leuvardene paminėtumėte? Galbūt pavyko įtraukti net, rodos, visai kultūra nesidominčius miestiečius?

– "Po bokštu" vienareikšmiškai yra sėkmingiausias šių metų projektas. Faktas, kad net 31 projektas yra palaikomas pačios bendruomenės, rodo šios iniciatyvos sėkmę. Taip pat sėkmingas projektas, kurio pavadinimo, deja, neprisimenu, įgyvendinamas miesto gatvėse. Kiekvieną dieną tiesiog gatvėje yra rodomas filmas apie jos ir joje įsikūrusių žmonių gyvenimą. Tiesa, šį projektą ne visai galima laikyti bendruomeniniu, tačiau jis labai atvirai pasakoja apie bendruomenę. Dar viena, daugelį įtraukusi Leuvardene pradėta iniciatyva, kuri įgyvendinama ir Kaune – "Antklodė Europai". Jos metu įvairių bendruomenių atstovai ir pavieniai asmenys neria po antklode, kuri vėliau bus sujungta į vieną milžinę. Planuojama, kad didžiausią pasaulyje antklodę sudarys apie 10 tūkst. antklodžių iš įvairių šalių. Manau, kad tai itin sėkmingas projektas, kadangi į jį įsitraukė ne tik Nyderlandų, bet ir kitų šalių bendruomenės. Bendri antklodžių nėrimo taškai įsikūrė įvairiuose kultūros namuose, muziejuose, galerijose, viešosiose erdvėse.

Tačiau jei žmonės nenori prisijungti prie veiklų, dirbtinai jų įtraukti nepavyks. Galima tik parodyti, kas yra daroma, ir tikėtis, kad tai juos palies ir sužadins norą prisijungti. Dirbdama su projektu "Vyras, leidžiantis medžiui šokti", kreipiausi į vieną dailidę, nes norėjau, kad dalyvautų mūsų festivalyje. Tačiau jis pasakė, kad nenori įsitraukti, nes Europos kultūros sostinės programa jam atrodo kvaila ir jam gaila tuščiai išmetamų pinigų. Atsakiau jam, kad jeigu nenori dalyvauti, niekas jo nevers, tačiau visiems būtų malonu, jei ir jis prisijungtų. Nesu tikra, ar dailidė vis dėlto atėjo į pasirodymą, bet neabejoju, kad turėjo prieš tai nemažai apie jį girdėti iš kitų gyventojų. Galbūt tai galėjo pakeisti jo nuomonę. Tad galima pakviesti žmones prisijungti, tačiau priversti jų neįmanoma, kadangi verčiami ką nors daryti žmonės dažniausiai reaguoja priešiškai. Vienintelis būdas yra parodyti jiems veiklas iš arti, tačiau visada atsiras tokių, kuriems tai paprasčiausiai nebus įdomu.


Skaidrumas ir autentika

Per 400 dalyvių dėmesio sulaukusiame forume buvo aptariami miesto pokyčiai besiruošiant tapti Europos kultūros sostine (EKS), analizuojami šiuo metu Lietuvai aktualiausi kultūros lauko iššūkiai. Pranešėjai – buvusių ir būsimų EKS programų autoriai – dalijosi patirtimi, pasakojo apie išmoktas pamokas siekiant tapti kultūros sostine ir kvietė diskutuoti kultūros poveikio miestų raidai klausimais.

Vroclavo, EKS buvusio 2016 m., atstovas Krzysztofas Majus pastebėjo paties kultūros sostinės statuso traktavimo svarbą. Jam antrindamas "Kaunas 2022" Kauno mito kuratorius Rytis Zemkauskas pabrėžė: kultūra nėra menas – pastarasis yra tik kultūros dalis.

Vroclavo patirtis, beje, viena sėkmingiausių EKS istorijoje: Vroclavą atrado turistai. Tiesa, kaip pastebėjo K.Majus, vien valstybė iš savo biudžeto Vroclavui tąkart skyrė 30 mln. eurų, savo lėšomis prisidėjo savivaldybė ir privatūs rėmėjai. "Ministre, aš jus raginu Kaunui skirti pinigų", – į forume viešėjusią kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson kreipėsi svečias.

Tyrimo, kurio metu išnagrinėta dvylikos EKS statusą turėjusių miestų patirtis, vadovas Rolfas Norås (Stavangeris, Norvegija) neslėpė: klaidos neišvengiamos, tačiau kad ir kas būtų, projekto vykdytojams svarbu likti skaidriems ir autentiškiems. Jo žodžiais, tapimas EKS padidina vietos gyventojų savivertės jausmą, tai – vienas svarbiausių projekto rezultatų. R.Norås neslėpė nusiviliantis tada, kai per EKS programas keliauja tos pačios idėjos. "Mes turime pasiūlyti tai, ko dar nebuvo. Sėkmė nėra paprastas dalykas. Jums reikia būti savimi, duoti žmonėms tą, ko jie nesitiki", – sakė R.Norås.

Programos "Kaunas 2022" vadovė Virginija Vitkienė akcentavo: Kauno siekis – tapti šiuolaikine sostine ir pokyčių miestu. "Miestas per tris dešimtmečius prarado apie 100 tūkst. žmonių. Gyvename užsidarę savo burbuluose, nebendraujame, nepripažįstame talentų. Mes norime atsikratyti laikinosios sostinės vardo, tai turi būti miestas atviras komunikacijai, bendruomenėms. Tikimės, kad šis procesas padės ir mes sukursime naują Kauno legendą", – akcentavo ji.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Edmundas Tulcevicius

Edmundas Tulcevicius portretas
Pasirodo ir vakaruose yra dvasios ubagų , kurių mintys sukasi vien tik apie pinigus .
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių