Zapyškis – Nemuno pakrantės perlas

Niokojo aukso ieškotojai

Važiuojantieji nuo Kačerginės, dešinėje kelio Kaunas–Šakiai pusėje prieš įvažiuodami į miestelį gali išvysti Zapyškio senąsias žydų kapines. Dovydo žvaigždėmis puošti, hebrajiškais įrašais paženklinti tylūs granitiniai ir betoniniai antkapių paminklai glaudžiasi senų medžių paunksnėje. Nemažai jų – apaugę samanomis, nugriuvę ar susmegę į žemę. Spėjama, kad čia laidota nuo pat žydų įsikūrimo Zapyškyje XVI a. Miestelis iki pat XIX a. klestėjo kaip tarptautinės reikšmės Kauno–Virbalio prekybos ir pašto trakto svarbi stotelė. Čia virė prekyba – klestėjo ir Zapyškio žydai. Skaičiuojama, kad XX a. pradžioje Zapyškyje gyveno beveik 600 žydų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė žydų pradinė mokykla. Daugelis miestelio žydų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais.

Ties Zapyškiu važiuojantiesiems Kauno–Šakių plentu atsiveria ne tik XVI a. iškilusios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vaizdas – puikiai matyti ir senosiose miestelio kapinėse stūksanti koplytėlė.

Ji iškilo toje vietoje, kur anksčiau tekėjęs Dievogalos upelis. Tikėta, kad jo vanduo turįs gydomųjų galių. Toje vietoje, kur ligoniai upelio vandeniu prausdavosi, ir, kaip tikėta, pagydavę, 1850 m. pastatyta koplyčia. Maldai koplytėlė naudota retai. Įvairiais istorinių permainų laikotarpiais joje glaudėsi prieglobsčio ieškantys žmonės. Koplytėlėje laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai suniokotas koplyčios vidus.

Gyvenimą baigė emigracijoje

Nors Zapyškio miestelis išsidėstęs tik Nemuno slėnyje, abipus kelio Kaunas–Šakiai, vietiniai Zapyškiu vadina ir aukštumoje esančią urbanizuotą teritoriją, kur įsikūręs Kluoniškių kaimas. Mat čia – ir miestelio seniūnija, ir naujoji bažnyčia, ir mokykla.

Visai prie Zapyškio pagrindinės mokyklos prigludęs parkas, kurio pagrindinis akcentas – skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas Andriui Višteliui-Višteliauskui (1837–1912). "O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji", – šie rašytojo, poeto, aušrininko, pasirašydavusio ir Lietuvio slapyvardžiu, žodžiai iškalti paminkle. Šis tautos žadintojas, rašęs romantines, idealizuojančias Lietuvos praeitį knygas, iš lenkų kalbos vertęs Adomo Mickevičiaus kūrybą, buvo kilęs iš Zapyškio apylinkių. "Jo biografija – labai sudėtinga. Šis aušrininkas patyrė labai daug skurdo, daug didžiulių gyvenimo pokyčių, daug keliavo", – užsimena Zapyškio bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Albina Budrienė. – A.Vištelis-Višteliauskas lankė Zapyškio mokyklą. Gimusio didelėje nepasiturinčioje šeimoje, jo tėvai neketino toliau leisti į mokslus. Tačiau vaiko gabumus pastebėjo mokytojai – jam buvo parūpinta vieta Seinų kunigų seminarijoje. Tačiau tam užkirto kelią vienas faktas: iš Zapyškio bažnyčios jis pavogė taurę ir ketino parduoti."