XXI amžius: Kauną puola žiurkės

Tvenkinys Kalniečių parke –  ne tik netoliese gyvenančių kauniečių mėgstama poilsio vieta. Čia karaliauja įmitusios žiurkės, besimėgaujančios žmonių suneštais batonais, duonos gabalais ir kitomis maisto atliekomis.

Praeivių nestebina

Saulėtą popietę palei tvenkinį bėgioja vaikai su auklėmis, močiutėmis ir mamomis, jaunos mamos stumdo vežimėlius, o senjorai kvėpuoja grynu oru, tačiau visai palei praeivių kojas zuja žiurkės. Klausimai apie jas praeivių nestebina – atrodo, kad netoliese gyvenantys ir čia kasdien laiką leidžiantys žmonės jau pripratę prie tokios kaimynystės.

"Tėveli, mačiau pelytę!" – džiaugsminga naujiena dalijasi maža mergaitė. Kita panašaus amžiaus kaunietė su mama iš didžiulio maišo traukia sumuštinių duonos riekes ir mėto besipešantiems paukščiams. Moteris net pyktelėja išgirdusi, kad lesina ne tik paukščius, bet kartu šeria ir čia gyvenančias žiurkes. "Nematėme žiurkių. Ne mes vieni čia šeriame", – burbtelėjo kaunietė.
"Seniai jau tos žiurkės čia. Gyvenu gretimame name. Anksčiau žiurkės eidavo po mūsų rūsius, net stiklainių dangtelius pragrauždavo", – pasakojo pagyvenęs vyras. Anot jo, nuo žiurkių išgelbėjo tik prieš penkerius metus pakeisti nauji rūsio langai, užtat graužikai dabar rausia urvus palei tvenkinį ir minta tuo, kuo žmonės maitina paukščius.

"Įmeskite batono, tuoj išlįs", – pataria žiurkės belaukiančiam fotografui vežimėlį pro šalį stumianti mama ir švystelėja porą gabaliukų spurgos. Ilgai laukti nereikia – žvitrios keturkojės kaipmat pradeda lįsti iš urvų dėl gardaus kąsnio.

Kalti patys žmonės

Žiurkės nieko nebijo, landžioja iš urvo į urvą, plaukia vandenyje, kur plūduriuoja vadinamieji prancūziški ir paprasti batonai, duonos gabalai, ant kranto mėtosi žmonių atneštos obuolių žievės. Tvenkinyje gyvenančios antys, kirai ir ant kranto suskrendantys būriai balandžių nepajėgia sulesti visko, ką atneša aplinkinių namų gyventojai, todėl ir žiurkėms badauti netenka.
"Buvome sutvarkę takus, iškloję plytelėmis, bet jau reikia viską remontuoti, nes žiurkės rausia urvus, ardo tvenkinio krantus ir viskas griūna į vandenį", – apgailestavo Kaunėnų bendruomenės pirmininkas Antanas Visockis.

Jis sakė sykį jau kreipęsis į savivaldybę, kurios atstovai jau buvo atvažiavę apžiūrėti tvenkinio pakrančių gyventojų ir žadėjo ką nors daryti, tačiau kol kas čia žiurkėms – puikios dienos.
"Didžiausia bėda, kad patys žmonės šeria paukščius ir nesupranta, kad dėl to žiurkės dar labiau veisiasi. Bandome įspėti tuos, kurie šeria, bet jie neklauso", – skėstelėjo rankomis Kaunėnų bendruomenės lyderis.

Jis dėl šios problemos bandė kalbėtis ir su rajone patruliuojančiais policijos pareigūnais, tačiau jie sakė niekuo negalintys padėti.

"Būna parduotuvėse nuodų žiurkėms, bet patys jų pirkti ir čia pilti negalime, nes tai vieša vieta – gali būti pavojinga", – visokius būdus svarstė A.Visockis.

Gaudys arba nuodys?

Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis tikino nieko nežinantis apie Kalniečių parko tvenkinio žiurkes, bet žadėjo artimiausiu metu pasidomėti.
"Turime "Nuarą", kuris gaudo beglobius gyvūnus. Duosime nurodymą gaudyti", – užsiminė A.Pakalniškis. Jis taip pat žadėjo išsiaiškinti, ar viešose vietose galima naudoti nuodus, kad nebūtų pakenkta kitiems laukiniams gyvūnams ir žmonėms.

Paskambinus į Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotį, jos darbuotoja suskubo aiškintis, kam priklauso parkas, ir pabrėžė, kad privačioje teritorijoje stoties darbuotojai nieko negali daryti.
"Mes esame savivaldybės įmonė. Jeigu savivaldybė į mus kreipiasi, užsako paslaugą, perveda pinigus, tada mes važiuojame ir naikiname graužikus", – darbo metodus išdėstė neprisistačiusi Kauno profilaktinės dezinfekcijos stoties darbuotoja. Pasak jos, žiurkės naikinamos kišant į urvus nuodus, nes kitaip lauke graužikų išnaikinti neįmanoma.

Komentaras
Bronius Jareckas
Kaunietis

Esu ornitologas ir pastaruoju metu dažnai einu į Kalniečių parką, nuskaitinėti tvenkinyje besibūriuojančių kirų žiedų.

Vaizdą gadina ir nemalonius pojūčius kelia aplink tvenkinį šmirinėjančios žiurkės, kurių pilna pakrantė. Įdomiausia tai, kad poilsiaujantys ar šiaip vaikštinėjantys žmonės, į jas visiškai nereaguoja, tarsi tai būtų įprasta, o vaikai randa sau pramogą jas vaikyti.

Manyčiau, būtų galima informuoti miesto gyventojus, kur Kaune galima iš arti stebėti žiurkių gyvenseną arba galėtų atvesti į parką savo vaikus, kurie galėtu užsiimti iki šiol ne kiekvienam prieinama pramoga – žiurkių vaikymu.

O jeigu kalbėtume rimtai, tokį vaizdą paskutinį kartą mačiau vaikystėje prie kolūkio fermų: tų padarėlių – ir tiek daug, ir jie nieko nebijo.