XIX a. kavinės Kaune nespindėjo švara, bet tai netrukdė linksmintis

Kavinių kultūros pamatus XIX a. Kaune klojo iš Rytų atkeliavusios Rusijos imperijos žemėse puoselėtos tradicijos, svetimšaliai iš Vakarų ir vietos blaivininkai.

Užkrėsti blaivybės idėja

Tarpukariu užrašytuose seno kauniečio Zenono Višinskio atsiminimuose minima, kad iki Motiejaus Valančiaus apsigyvenimo Kaune, čia būtą nemažai karčemų ir restoranų. Apie 1870 m. jų laikytojai pradėję bankrutuoti. Esą todėl, kad žmonės, stipriai paveikti vyskupo per sekmadieninius pamokslus išsakytų pabarimų už girtavimą, nustojo ten lankytis.

Atvykusieji iš kaimų traukdavo tiesiai namo, o ir vietiniai vis mažiau lankė linksmas vietas: bijojo, kad pamatys pažįstami. Pateikiamas Keidanskio name, esančiame Rotušės aikštėje, veikusio restorano pavyzdys, kuris tiek ištuštėjo, kad jo laikytojai subankrutavo. Sunkūs metai buvo ir kitoms miesto užeigoms. Tiesa, anot Z.Višinskio, užeigose nenustojo lankytis nekatalikai, kareiviai ir rusų valdininkai.

Archyviniai šaltiniai atskleidžia, kad XIX a. viduryje Kaune buvo 8 restoranai, 55 užeigos, po keletą kavos namų ir konditerijos kavinių. XIX a. pabaigoje bendras restoranų ir užeigų skaičius išaugo nežymiai – iki 69, tačiau atsirado 33 alinės ir 14 vyninių.

Paminėtina, kad 1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, miesto gyventojų skaičius nesiekė 15 tūkst., o XIX a. pabaigoje perkopė 70 tūkst., iš kurių tik 6,6 proc. buvo lietuviai. Greičiausiai Z.Višinskio atsiminimai yra šiek tiek romantizuojantys M.Valančių.

Be jokios abejonės, užeigų buvo per daug tokiam skaičiui miesto gyventojų. Žinoma,  galime spėti, kad orientuotasi buvo ir į apsistojančiuosius mieste ilgesniam ar trumpesniam laikui.

Manoma, kad nemažai tokių laikinų miesto gyventojų buvo upeiviai, kuriems, laukiant atlydžio ir remontuojant laivus, Kaune tekdavo praleisti ir visą žiemą. Vėliau nemažą dalį lankytojų sudarė kareiviai. Užsieniečiai, dažniausiai keliaujantys sausuma, mieste ilgai neužsibūdavo ir apsiribodavo pašto stoties užeiga ar geležinkelio stoties bufetu.

1848 m. pro Kauną keliavęs JAV karininkas Johnas S.Maxvelas liko nelabai patenkintas pašto užeigoje patiektu valgiu, kurį sudarė juoda duona, kopūstų sriuba, kiaušiniai ir įtartinai atrodantis mėsos gabalas. Tiesa, arbata buvo gera, bet, anot jo, arbata šiame krašte visada gera.

Šiuo gėrimu sužavėtas liko ir amerikiečių rašytojas J.L.Stoddardas, kuris Kaune spėjo pabūti tik geležinkelio stoties bufete. Beje, šis bufetas minimas ir 1870 m. išleistame „Appleton“ kelionių vadove.

Reikia pasakyti, kad bufetai mieste buvo atidaromi specifinėse vietose, nes jie prekybinę veiklą galėjo plėtoti tik tol, kol vietos, prie kurių jie įsteigti, buvo atviros visuomenei. 1851 m. buvo susirūpinta jį įsteigti miesto teatre – Perkūno namuose. Bufetai veikė ir nuo 1854 m. Nemunu kursuojančiuose garlaiviuose „Neris“ ir Kęstutis“.

Pagrindinis tikslas – linksmybės

Archyviniai dokumentai liudija, kad kartais užeigose būdavo tvarkomi ir slapti reikalai. 1843 m. Kauno gubernatorius įsakė sekti vieną konditerijos kavinę, kurioje, kaip pranešė jo agentai, numanoma, jog renkasi uždraustos organizacijos nariai.

Buvo žinoma, kad vienas kitam atpažinti jie naudoja kodines frazes: kada šeimininkas pasiūlo stiklinės arbatos, kitas atsisako atsakydamas, kad nori stiklinės šokolado. Stebėtojų darbas buvo bevaisis, nes nieko taip ir nepavyko pagauti.

Vis dėlto dažniausiai miesto gyventojai užeigose tiesiog linksmai leisdavo laiką,  užsukdami į jas užkąsti ar išgerti. Juo labiau kad užeigose buvo leidžiama žaisti domino, šaškėmis, šachmatais, kėgliais (tik sode, jei toks būdavo) ir užeigos atskirame kambaryje – biliardą.

Švara – ne prioritetas

Kartais tos linksmybės baigdavosi ir visai nelinksmai. Dokumentuose galima aptikti duomenų apie nesąžiningus klientus. Viename iš jų rašoma, kad 1877 m. spalio 14 d. 22 val. į Abramo Fridmano užeigą užsukę du iš pažiūros girti vyrai ten išgėrė dar  degtinės ir paslapčia dingo išsinešdami varinę grūstuvę. Vienas iš jų buvo sulaikytas ir prisistatė dvarininku Francu Dragatu.

Pasitaikydavo atvejų, kai apvogdavo ir savi darbuotojai. Štai „Belle-vue" viešbučio tarnautoja, įslinkusi į patalpas, kur buvo laikomas vynas, nusiurbė iš statinės chereso už 65 rublius, vėliau ketindama grobį parduoti.

1894 m. Kauno gubernatoriaus patvirtintose užeigų laikymo taisyklėse beveik neužsimenama apie higienos reikalavimus. Tačiau, sprendžiant iš 1922 m. Kauno miesto tarybos patvirtintų panašių taisyklių, kuriose yra toks punktas, kad kiekvienoje kavinėje ar restorane turi būti įrengtos spjaudyklės ir matomoje vietoje pakabinti plakatai su užrašu, jog spjaudyti ant grindų griežtai draudžiama, galime numanyti, kad  XIX a. užeigos nepasižymėjo švara ir tvarka.

Kaip ir iš pateiktų skaičių ir faktų galime numanyti, kad tai netrukdė miestiečiams jose linksmintis.