Vyskupas K. Kėvalas: gydo tikėjimas, o ne šv. G. Bosco ranka

Šiandien į Kauną atgabentos šventuoju paskelbto kunigo Giovanni Melchioro Bosco relikvijos, kurios rytoj pradės dviejų savaičių piligriminę kelionę po Lietuvą.

Bažnyčia kviečia burtis prie jo relikvijų, pasimelsti, apmąstyti ir atnaujinti tikėjimą, prašyti šventojo užtarimo, kad Dievas suteiktų gausių dvasinių malonių. Ar šventojo rankos vežiojimas po pasaulį nėra stabmeldystė, ką relikvijos reiškia XXI a. tikintiesiems, klausiame Kauno vyskupo augziliaro Kęstučio Kėvalo.

– Kas yra relikvija? Kaip jos atsirado?

– Relikvija yra švento žmogaus, kurį Bažnyčia pripažino šventuoju, kūno ar drabužių dalis arba tai, prie ko jis prisilietė. Yra relikvijų laipsniai: pirmo laipsnio – tai kūnas ir drabužiai, antro laipsnio – tai, ką lietė šventasis. Pati relikvijų tradicija ateina ne iš krikščioniškosios kultūros. Pagarba mirusiesiems ateina iš prieškrikščioniškų laikų. Krikščionys gyveno Romos imperijos apsuptyje ir vienintelis dalykas, ką Romos imperatorius leido daryti krikščionims, – pagerbti mirusiuosius, nes tai sutapo su mirusiųjų kultu Romos imperijoje. Krikščionys tuo pasinaudojo ir kartais net aukodavo šv. Mišias prie kankinių kapų. Pirmasis kankinys, kurį krikščionys pradėjo gerbti, buvo šv. Polikarpas, 156 m. nukankintas vyskupas. Iš pradžių Bažnyčios tėvai ir teologai ginčijosi, ar krikščionims reikia gerbti mirusiuosius, nes tai labai panašu į pagonių kultą. Baimintasi, kad šis gerbimas gali nustelbti pagarbą Kristui. Švelniai tariant, Bažnyčios hierarchija neskatino to daryti. Vėliau IV–V a., kai kankinių kultas stiprėjo ir žmonės norėjo pagerbti kankinius, atsirado ir teologija, įteisinusi pagarbą kankiniams teologine prasme.

– Tai kokia toji kankinių, šventųjų ir jų relikvijų pagerbimo prasmė? Juk netikinčiam žmogui tai yra miręs kūnas, ir tiek.

– Krikščionys tiki, kad žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė arba indas. Žmogaus kūnas yra sukurtas Dievo, ir jeigu žmogus draugauja su Dievu, tai liečia ne tik sielos reikalus – tas santykis pašventina ir kūno indą. Krikščioniškąja prasme siela ir kūnas yra vientisa tikrovė. Priešingai nei pagonybėje, kur kūnas yra tik tai, kas palaiko sielą. Krikščionybė remiasi Kristaus įsikūnijimu, kai Dievas pats tampa žmogumi. Artima žmogaus draugystė su Dievu tęsiasi amžinybėje ir įgauna pilnatvę. Šventai gyvenimą nugyvenęs žmogus palaiko ypač artimą santykį su Dievu, tad krikščionys tiki, kad tas santykis gali padėti kiekvienam iš mūsų, arba, kasdiene kalba kalbant, tas šventasis gali užtarti mane. Šventojo kūnas yra to ypatingo santykio su Dievu apčiuopiama tikrovė – tu gali prisiliesti. Žmogus ilgisi kažko apčiuopiamo – prisiliesti prie šventojo kūno žmogui reiškia ir prisilietimą prie Dievo.

– Šiais naujųjų technologijų plėtros laikais dažnai pasigirsta priekaištų, kad krikščionys yra stabmeldžiai, garbinantys kažkieno ranką, koją ar kitą šventojo kūno dalį. Gal taip ir yra?

– Jeigu šventasis ar jo relikvija pradedami garbinti, tai priekaištai yra pagrįsti, ir tai tikrai yra stabmeldystė. Dar Bažnyčios tėvai įspėjo dėl galimos stabmeldystės. Teologai aiškiai išskyrė, kad šventieji yra pagerbiami, o Dievas – garbinamas. Tai skirtingi lygmenys, ir jie niekada negali būti supainioti. Jeigu tai supainiojama, gresia stabmeldyste. Jei šventasis gerbiamas prašant jo užtarimo, šventojo relikvija yra tik apčiuopiama viso to tikrovė. Bažnyčioje žinomas ne vienas stebuklas, įvykęs žmonėms meldžiantis prie šventųjų relikvijų. Relikvija suintensyvina žmogaus maldą ir emociją, ir patį tikėjimą. Prisilietimas prie  matomos tikrovės – relikvijos – ar buvimas šalia jos pažadina žmogaus tikėjimą. Gydo tikėjimas, o ne pati relikvija. Šv.Tomas Akvinietis įspėjo, kad ne relikvija gydo ar daro stebuklus, o tikėjimas. Garbinti, pavyzdžiui, šv.G.Bosco ranką būtų nesąmonė. Tą sako ir teologai.

– Bet atrodo, kad žmonės linkę į stabmeldystę. Ar manote kitaip?

– Labai sunku pasverti žmonių intencijas. Dažnai tikintieji nelabai skiria šventojo pagerbimo ir Dievo garbinimo aspektus. Jeigu atveža į Lietuvą šv.G.Bosco relikviją, aš natūraliai prisimenu, kas buvo tas G.Bosco, prisimenu jo darbus ir prašau jo užtarimo pas Dievą. Relikvija man suteikia artumą, galimybę labiau pažinti šį asmenį ir jo darbus, jo santykį su Dievu.

– Labiau esame pratę matyti keliaujančius šventųjų paveikslus. Kurio nors šventojo kūno dalis – ranka ar koja – jautresnius žmones gali net bauginti.

– Tradicija pagerbti šventųjų kūno dalis atkeliavo iš viduramžių, nes būtent tada labai pagausėjo šventųjų ir išpopuliarėjo šventųjų kultas. Turėti šventojo relikviją tapo garbės reikalu kiekvienai bažnyčiai ar vienuolijai. Tai rodė artimą ryšį su vienuolijos įkūrėju, pritraukdavo daugiau lankytojų. Vienu metu popiežiai net bandė stabdyti tokios tradicijos plitimą, išpopuliarėjusią prekybą šventųjų relikvijomis, tačiau procesas jau buvo nesuvaldomas. Tikintieji demonstravo, kad jiems tai reikalinga. Šių laikų kontekste relikvijos yra paveldas. Vaškinė šv.G.Bosco figūra su relikvija – šventojo ranka – Lietuvoje gal ir stebina, tad ir žmonės dar žvelgia įtariai, o, pavyzdžiui, Italijoje tokios relikvijų kelionės yra natūrali tradicija. Mūsų pareiga paaiškinti žmonėms, kad mes negarbiname šv.G.Bosco rankos. Tai yra priminimas mums apie patį šventąjį ir apie Dievo artumą.

– Kokių dar žymių šventųjų relikvijos lankėsi Lietuvoje?

– Turbūt bene įsimintiniausia buvo Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės relikvijų kelionė Lietuvoje 2007-aisiais. Tai XIX a. gyvenusi Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Dar vadinama Lisieux Terese, Karmelio Gėlele ar tiesiog meiliai – Teresėle. Ši relikvijų kelionė Lietuvoje sutraukė labai daug tikinčiųjų, buvo aplankyta daug Lietuvos vietų, o kelionės kulminacija tapo jaunimo dienos Klaipėdoje. Tai ir paskatino galvoti apie kitų šventųjų relikvijų atvežimą į mūsų šalį. Kitąmet bus minima 200 metų G.Bosco gimimo sukaktis. Kadangi jis yra saleziečių vienuolijos įkūrėjas, saleziečiai ir pasiūlė ta proga surengti šv. G.Bosco relikvijų kelionę.

– Kada kauniečiai galės išvysti šias unikalias relikvijas?

– Sekmadienį, kovo 2-ąją, 9.30 val. numatytas šv.G.Bosco relikvijų sutikimas prie Kauno rotušės. Jas sutiks Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Tai įprasta piligriminės kelionės dalis – šventasis atvyksta į miestą, ir jį pasitinka miesto vadovas arba jo atstovas. Po trumpos maldos relikvijos su procesija bus palydėtos į Kauno arkikatedrą baziliką. Pirmadienį relikvijos keliaus į Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią. Čia vyks konferencija apie G.Bosco, jo gyvenimą ir darbus, bus aukojamos šv.Mišios, į kurias kviečiamas katalikiškų ir kitų miesto mokyklų jaunimas. Vėliau vaškinė šventojo figūra keliaus į Palemoną, pas saleziečius.

Jaunuolių auklėtojas ir mokytojas

Prieš 200 metų gimęs, Italijoje gyvenęs ir prieš 80 metų paskelbtas šventuoju G.Bosco vadinamas sėkla, iš kurios išaugo didžiulė giria.

G.Bosko yra Saleziečių kongregacijos, Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų instituto ir Saleziečių bendradarbių sambūrio įkūrėjas. Jis įsteigė daug kolegijų, mokyklų ir prieglobsčio namų neturtingam jaunimui Italijoje ir užsienyje. G.Bosco įgyvendino savąją prevencinę sistemą, kuri rėmėsi principu, kad geriau jaunuolį auklėti iki jam padarant ką blogo, nei laukti, kada jis suklups, ir tuomet bausti.

Italijoje XIX a. gyvenęs kunigas G.Bosco 1934 m. buvo paskelbtas šventuoju – auklėtojų ir katalikų mokytojų globėju.

Ranka vaškinėje figūroje

Šv.G.Bosco relikvijos – autentiška šventojo kūno dalis – dešinioji ranka, kuri buvo atskirta nuo mirusiojo kūno. Ši relikvija saugoma užantspauduotoje dėžutėje, kuri laikoma kunigo G.Bosco kūno vaškinėje kopijoje. Ši vaškinė šventojo statula po pasaulį gabenama specialiai sukurtoje urnoje, kurios bendras svoris – 1 300 kg, ilgis siekia 2,5 m, o plotis – 1,2 m.
Relikvijų kelionė į Lietuvą yra baigiamosios beveik penkerius metus trukusios relikvijų kelionės po visą pasaulį dalis. Nuo kelionės pradžios 2009-aisiais relikviją pagerbė šimtai tūkstančių žmonių Europos, Azijos, Amerikos ir Afrikos valstybėse. Tikimasi, kad ir Lietuvoje prie relikvijos ateis daug žmonių. Iki Šv.Velykų pasaulinė relikvijų kelionė bus baigta Italijoje.
Lietuvoje relikvijos aplankys visas septynių vyskupijų katedras ir parapijas, kur darbuojasi saleziečiai (Kauno Palemono ir Vilniaus Lazdynų).

Šv. G.Bosco relikvijų piligriminė kelionė Lietuvoje

Kauno arkivyskupija
Kovo 2 d. – atvykimas į Kauno arkikatedrą baziliką;
Kovo 2–3 d. – Kauno arkikatedra;
Kovo 3 d. – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia;
Kovo 3–4 d. – Kauno švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) bažnyčia;
Kovo 13 d. – Šiluvos bazilika.
Vilkaviškio vyskupija
Kovo 4 d. – Marijampolės bazilika;
Kovo 4 d. – Alytaus Angelų Sargų bažnyčia;
Kovo 4–6 d. – Alytaus švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.
Vilniaus vyskupija
Kovo 6 d. – Vilniaus arkikatedra;
Kovo 6–10 d. – Vilniaus šv.Jono Bosko bažnyčia.
Panevėžio vyskupija
Kovo 10–11 d. – Panevėžio katedra.
Kaišiadorių vyskupija
Kovo 11 d. – Molėtų šv. Petro ir Povilo bažnyčia;
Kovo 11–13 d. – Kaišiadorių katedra.
Šiaulių vyskupija
Kovo 13–14 d. – Šiaulių katedra.
Telšių vyskupija
Kovo 14 d. – Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazija;
Kovo 14–15 d. – Telšių katedra;
Kovo 15 d. – Telšių švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia;
Kovo 15–16 d. – Kretingos Viešpaties Apreiškimo švč.Mergelei Marijai bažnyčia;
Kovo 16 d. – Žemaičių Kalvarijos bazilika. Išvykimas iš Lietuvos.
Šaltinis: katalikai.lt