Vilkijos geradarė rūpinasi dešimtimis vaikų

"Nuoširdžiai tikiu, kad padėti vaikams yra mano gyvenimo misija, siųsta kažkokios aukštesnės jėgos", – tvirtina Gerumo žvaigždės pelnytoja 57-erių Vida Rainienė.

Sunku suskaičiuoti

Moteris užaugino tris savo ir penkis be tėvų likusius vaikus. Prieš trejus metus priglaudė dar du. Padedama Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisų tarnybos įkūrė Vilkijos laikinuosius globos namus, labdaros ir paramos fondo "Nemuno krašto vaikai" filialą bei Vaikų dienos centrą.

Iš pradžių šios įstaigos glaudėsi mediniame name netoli Šv. Jurgio bažnyčios. Neseniai globėjos valdos prasiplėtė. Rajono savivaldybės pastangomis buvo suremontuotos buvusio darželio patalpos, į kurias rengiasi persikelti šešiolika V.Rainienės globotinių. Šis darželis moteriai žadina prisiminimus – čia buvo jos pirmoji darbovietė.

Dalis vaikų gyvens senosiose patalpose. Čia tebeveiks ir Vaikų dienos centras, kuriame laiką leidžia kelios dešimtys globotinių.

Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė sakė, kad Vida yra iš tų globėjų, kuriems joks darbas nebaisus: ji ir projektą parašyti gali, ir marškinius vaikui išlyginti, ir sagą įsiūti. Gal dėl to vaikai nesitraukia nuo jos. Be to, ir palikusieji vaikų namus žino, kad bėdai ištikus turi į ką remtis.

Priglaudė visą šeimą

1998 m. vasarą per vieną savaitę Vidos ir Antano Rainių namuose Vilkijoje apsigyveno penki vaikai: keturmetis Deividas, penkerių Gintarė, pusantrų Sandra, vos trijų savaičių dvyniai Tomas ir Audrius.

Vida aktyviai dalyvavo agentūros "Visos Lietuvos vaikai" veikloje ir dažnai lankydavosi Vilkijos ligoninės Vaikų ligų skyriuje. Čia laikinai atveždavo ir be tėvų priežiūros likusius vaikus.

Skyrius dažnai būdavo perpildytas. Vida prisimena, kad iš pradžių jos paprašė priglausti vyresniuosius Deividą su sesute Gintare. Po kelių dienų kartu jau gyveno kūdikių namuose nuo gimimo augusi pusantrų metukų jų sesutė. Tada, anot moters, nebeliko nieko kita, kaip parsivežti naujagimius dvynius.

Pastarieji į medikų rankas pateko, kai jų gimdytoja būti mama nebeįstengė. "Mano vyras apie vaikų išskyrimą nenorėjo net girdėti", – prisiminė V.Rainienė.

Anksti pabudęs instinktas

Vida visada svajojo apie didelę šeimą. Aplink ją, mokinukę, būriuodavosi mažesnieji, mergaitė saugodavo ne ką už save vyresnes kaimynų atžalas, padėdavo vaikų darželyje dirbančiai mamai. "Jau mokykloje mane vadindavo mamyte", – šypsojosi V.Rainienė.

Kol gyveno tėvų namuose, savo planus atidėliojo. Jaunai šeimai Vilkijoje pasistačius namą rūpesčių dėl vietos nebeliko. Dabar jaukių namų palikti nenori ir sulaukusieji pilnametystės.

Deividui – 22 metai, jis tarnauja kariuomenėje. Gintarė studijuoja Sveikatos mokslų universiteto ketvirtame kurse. Sandra mokosi Kauno jėzuitų gimnazijoje, ji taip pat rinksis medikės kelią. Jauniausieji mokosi Vilkijos gimnazijoje.

Po pagalve slėpė maistą

V.Rainienė prisimena, kad iš pradžių būdavo labai sunku bendrauti su sudėtingo likimo vaikais. "Taisydama loveles, po pagalvėmis rasdavau paslėpto maisto. Ne skanėstų, tiesiog kasdienio maisto likučių. Ir dabar prisiminusi apsiašaroju", – suvirpėjo moters balsas.

Mažieji kaupdavo ne iš alkio, patirtis juos išmokė pasirūpinti juoda diena. Užmiršti tokias patirtis padeda tik meilė, labai daug meilės, įsitikinusi globėja.

Pensiją aukojo našlaičiams

Kokia svarbi namų šiluma, Vida gerai žino iš savo mamos Ninos gyvenimo istorijos.

Ji su dviem broliais ir sesute augo tuomečio Leningrado vaikų namuose. Per blokadą (1941–1944 m.) jiems pavyko pasprukti. Dešimtmetė su jaunesne sesute pasiekė Lietuvą. Brolis Miša pakeliui žuvo. Kitą brolį pavyko rasti tik 1965-aisiais Lenkijoje.

Nelengvą vaikystę patyrusi mama visą gyvenimą stengėsi kuo tik gali dalytis su kitais, ypač rūpinosi vaikais. Kiek Vida pamena, jų namuose visada buvo girdėti kūdikių krykštavimas: juos palikdavo giminaičiai ar į darbą išėjusios kaimynės.

V.Rainienės mama iki mirties visą savo pensiją pervesdavo į Sankt Peterburgo 1-ųjų vaikų globos namų sąskaitą.

"Ji labai mylėjo Lietuvą, čia buvo jos namai, šeima. Tačiau su praeitimi sieję skaudūs prisiminimai, matyt, nepaliko. Buvo įsitikinusi, kad jos pareiga paremti vaikystės namus. Tikriausiai manė, kad ten gyvenantiems mažiesiems tebėra sunku", – svarstė dukra.

Remiasi į vyro petį

V.Rainienė kasdien turi pasirūpinti dešimtimis vaikų. Pasak moters, daugiausia stiprybės reikalauja ilgi pokalbiai su globotiniais.

Kaip paaiškinti dešimtmečiui, kodėl tame pačiame miestelyje gyvenanti mama per ketverius metus taip ir nerado laiko aplankyti? Kokiais žodžiais nuraminti mergaitę po pokalbio telefonu su mama? Kaip padėti atsiverti?

Globėja neslėpė, kad be sutuoktinio Antano palaikymo pasirinktas gyvenimo kelias nebūtų įmanomas.

"Juokais savo Antaną vadinu savanoriu. Algos jam nemokam, bet išsiversti be vyriškos rankos retą dieną galime: tai kriauklė užsikimšo, tai krosnį reikia pakurti", – pasakojo Vida.

Sutuoktinių pora kartu jau 38-erius metus. Abu didžiuojasi, kad besisukdami nesibaigiančių darbų verpete neužmiršta ir savęs. Kartą per mėnesį jie vyksta į teatrą ar koncertą tik dviese.