Vilkija, Kulautuva ir Zapyškis jaukinasi atgijusias pakrantes

Dirbo su architektais

Rugpjūčio viduryje edukacinio-kūrybinio projekto "TẽKA: Reanimacija" komanda laivu iš Kauno atplaukė į pirmąjį miestelį – Vilkiją, po to – į Kulautuvą ir jau rugsėjo mėnesį – į Zapyškį. Juose subūrė 10–16 metų vietinį jaunimą, kuris tris dienas kūrė ir statė kartu su kauniečiais architektais.

"Į dirbtuves rinkome kompaktiškas keturių žmonių komandas. Kiekvieno miestelio komanda turėjo savo lyderį – architektą, atsakingą už darbų organizavimą, laiko planavimą bei idėjos įgyvendinimą. Lyderis ir dar du komandos architektai sudarė kūrybinę-statybinę komandos dalį. Ketvirtasis narys – animatorius buvo žmogus, palaikantis gerą atmosferą, besirūpinantis dalyvaujančiu jaunimu ir komandos nariais", – pasak architektės, kūrybinių dirbtuvių kuratorės Rasos Chmieliauskaitės, tikslas buvo ne tik pastatyti, bet dar svarbiau – iškomunikuoti idėją, bendrauti, dalytis mintimis ir patirtimis.

"Betarpiškas bendravimas su paupių miestelių bendruomenėmis, vaikais, kūrybinis procesas nuo idėjos iki jos įgyvendinimo – tai iššūkis, kuris reikalauja pastangų, išvargina, tačiau palieka daug įspūdžių ir kūrybiškai įkvepia", – sakė R.Chmieliauskaitė.

Perdavė bendruomenei

Dalį dirbtuvių organizavimo perėmė vietiniai žmonės ir įstaigos, kurie kvietė bendruomenių gyventojus į dirbtuves ir atidarymą, rūpinosi dalyvių nakvyne, suteikė medieną dirbtuvėms. Kauniečius draugiškai priėmė ir padėjo tiek seniūnijų atstovai, tiek kiti aktyvūs miestelio žmonės.

Į miestelius atvykusios komandos turėjo laiko pasiruošti: jiems buvo suteikta įvairi medžiaga apie miestelius ir jų ryšį su Nemunu: istorinės nuotraukos iš archyvų, straipsniai iš senosios periodikos, taip pat – ekspedicijų, kurios prieš dirbtuves vyko plaukiant TẽKA laivu, tyrimų medžiaga.

Kiekviena komanda, atvykusi į miestelius, jau turėjo savų idėjų, tačiau jos vystėsi dirbant su vaikais. "Kuriant idėjas komandoms teko taikytis ne tik prie medienos tipo, trumpo laiko ir kompaktiškos komandos, bet ir prie dirbtuvių gairių. Objektas turėjo būti kontekstualus, aiškiai suprantamas, konceptualus ir funkcionalus. Jis turėjo išlaikyti tiesioginį ar netiesioginį santykį su vandeniu, prieinamas visoms amžiaus grupėms, estetiškas ir įgyvendinamas", – anot R.Chmieliauskaitės, paskutinę dirbtuvių dieną objektai buvo perduoti bendruomenėms, ir šią nedidelę šventę vietiniai organizavo įvairiai: vienur vaikai rodė spektaklį, kitur visi dalijosi vaišėmis.

Sukūrė ryšį

Pasak dirbtuvių kuratorės, vaikai drąsiai dirbo komandose: nuo pat idėjos tobulinimo iki paskutinių štrichų dažais: "Ne visi darbai atrodė įdomūs, bet juk svarbu ir atnešti lentas, ir tiksliai išmatuoti, kad tai, kas sukurta, stovėtų tvirtai ir tarnautų ilgai."

Ar miestelių bendruomenės prisijaukino savo pakrantes? Anot architektės, dirbtuvių tikslas nebuvo priversti vietinius dabar kažką statyti pakrantėse: "Svarbiausia – sukelti susidomėjimą, iškelti klausimą – koks yra asmeninis santykis su upe? Ar jaudina miestelio ir upės istorija, ar domina to santykio ateitis? Tikiuosi, kad bent keletas žmonių užsikrėtė bendrystės su upe idėja ir bandys ieškoti savo asmeninio santykio, savo kranto, o ieškodami patys užkrės ir kaimynus."

Pasak R.Chmieliauskaitės, miestelio ryšys su upe susideda iš visų šių svarstymų ir atsakymų, jis pirmiausia yra psichologinis, o ne trinkelėmis išklotas takas: "Upė – pamiršta dimensija, kurią reikia tyrinėti, pažinti, gerbti ir džiaugtis. Tikiuosi, kad žmonės iš Zapyškio į Kulautuvą daugiau ims keliauti laiveliu nei automobiliu."

VILKIJA

Architektas, dirbtuvių Vilkijoje komandos narys Jonas Karalius:

Vingiuotas dešinysis Nemuno žemupio krantas turbūt vienas seniausių Lietuvoje. Šis ruožas mini kryžiuočių antpuolius, piliakalnių aurą ir iki šiol išlikusias Panemunės pilis bei dvarus. Galbūt dėl to vaikams natūraliai kilo noras ir Vilkijoje turėti legendą. Gyvą legendą, kurios simboliu tapo iš žemės išnyrantis laivas! Jo ažūrinės medinės konstrukcijos lengvai įsipaišo tarp susiformavusių dviejų srautų: tekančio Nemuno ir nuolat pravažiuojančių automobilių. Pastarieji ties pėsčiųjų perėja sulėtėja ir natūraliai atkreipia dėmesį į geltonąjį simbolį. Ekspedicijos organizatorių parinkta objekto vieta pasižymi stačiu šlaitu, nuo kurio atsiveria hipnotizuojantis Nemuno vingis ir norisi prisėsti. Šį funkcinį poreikį patenkina išnyrančio laivo trikampio rėmuose sukurtas amfiteatras, kurio viršūnėje galima atsigulti ant vaikų supinto tinklo ir leisti akimirkai tekėti.

Architektė, kūrybinių dirbtuvių kuratorė Rasa Chmieliauskaitė:

Vilkijoje komanda pagrindinį įkvėpimą gavo iš istorijos apie Vilkijos keltininką Petrą ir jo ypatingo dizaino valtis bei, žinoma, iš unikalaus Vilkijos reljefo ir galimybės visada matyti Nemuną. Komandos su vaikais sukurtas objektas primena valties galą ir kviečia prisėsti, stebėti ir įsivaizduoti. O Nemune ties Vilkija stebėti tikrai yra ką! Čia ir keltas nuolatos kursuoja, ir koks kateris praplaukia ar ančių pulkas. Vilkijos gyventojai pasakojo, kad įspūdingiausias įvykis žiemą – ledonešio pradžia, kai ledas skyla, braška, dainuoja, o lytys ima spaustis ir lipti viena ant kitos.

KULAUTUVA

Architektė, dirbtuvių Kulautuvoje komandos narė Vika Pranaitytė:

Objektui Kulautuvoje pasirinkta istorinė buvusios perkėlos vieta. Ją parodė Jurgis, kurio tėtis ir dirbo keltininku. Šiuo metu ši vieta neturi jokios infrastruktūros, lankoma tik vietinių žvejų ir tolėliau nuo pagrindinių paupio traukos vietų nuklydusių žmonių. Vieta ypatinga plačiai atsiveriančia Nemuno perspektyva ir staigiu reljefo peraukštėjimu, nuo kurio atsiveria vaizdas, todėl būtent ant jo buvo sukurtas gultas-stebykla.

Architektė, dirbtuvių Kulautuvoje komandos narė Eglė Drungilaitė:

Objektas suteikia galimybę upę pamatyti dvejopai. Pirmasis būdas – atsirėmus į gulto atlošus stebėti upės tėkmę ir atsiveriančius gamtos vaizdus. Antrasis – upės vaizdas vaikų akimis. Stebyklos atloše, pasilenkus, pro vaikų piešinius galima matyti upės dvasią, tokią, kokią norėtų matyti mažesnieji dirbtuvių dalyviai, – spalvotą, pasakišką ir traukiančią pabūti.

ZAPYŠKIS

Architektė, dirbtuvių Zapyškyje komandos narė Eglė Varapeckytė:

Atvykę į Zapyškį pirmiausia nuėjome apžiūrėti teritorijos. Prie pat kranto atsivėrė nuostabūs vaizdai – vienoje pusėje matosi plūduriuojantys laiveliai, kitoje – prieplauka. Ant paties krašto – prisirpusi obelis. Norėjome įrėminti tą vaizdą atmintyje. Sugalvojome padaryti rėmelį, kuriame visi atvažiavusieji norėtų nusifotografuoti. Kadangi buvo sunku išsirinkti vietą, skulptūrą darėme trijų vaizdų. Vaikai pasakojo, kad atsigręžus į upę būna labai gražūs saulėlydžiai, o ryte bėgiojantieji stebi saulėtekį iš Kauno pusės. Vaikai sukūrė trafaretus, kuriuose paaiškinta, kur reikia atsistoti ir į ką žiūrėti. Vaikai, atsistodami iš skirtingų rėmelio pusių, pasakojo, ką matė.

Objektas atsirado strategiškai patogioje vietoje: matyti ir nuo gatvės važiuojant, ir nuo upės pusės atvykstant laivu. Šalia tiesiamas dviračių takas, kuris privers lankytoją sustoti ir pasivaikščioti po tris apžvalgos taškus, užmegzti ryšį su upe. Meninis objektas kviečia ne tik pažiūrėti, bet ir atsistoti, pastebėti, paeiti. Vaikams pasikarstyti, pakabinti užrašytą atsiminimą.