V.Garastas apie savo aistrą: kartą pagavau 1200 vėžių

Vienas garsiausių visų laikų šalies krepšinio trenerių, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas, Kauno miesto garbės pilietis Vladas Garastas vasario 8-ąją atšventė garbingą 80 metų jubiliejų. Šiandien V.Garastas atsakė į portalo 1kaunodiena.lt skaitytojų klausimus apie savo gyvenimą, auksinius „Žalgirio“ laikus ir apie tai, ko reikia norint būti krepšininku.

– Aktorius R.Adomaitis, švęsdamas savo 75 metų jubiliejų, užsiminė kad niekam nelinkėtų sulaukti tokio amžiaus. Ar jums 80 metų yra daug?

– Aišku, kad man toks amžius nepatinka. Norėčiau būti 40-ies.

– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką darytumėt kitaip?

– Kai ką padaryčiau kitaip, bet nereikia gailėtis buvusio laiko, reikia gyventi dabartimi, nes ir mąstymas kitas buvo, kitaip viskas anuomet atrodė.

– Kokia dabar yra didžiausia Jūsų svajonė?

– Didžiausia svajonė – išlikti sveikam, darbingam, kūrybingam.

– Ką darote, kad šitaip puikiai atrodote ir, kaip sakėte, puikiai jaučiatės? Kokia Jūsų jaunystės paslaptis?

– Kokia čia jaunystė... Kasdien darau mankštą, nuolat lankau baseiną, stengiuosi kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore.

Džiaugiuosi, kad tokie mano genai. Visuomet reikia turėti svajonių, vizijų, nes tai yra gyvenimo variklis. Turi dirbti smegenys, bet nereikia galvoti apie metus, metai yra tik skaičiai.

– Ar Jūsų sūnus ir dukra, anūkai kaip nors susiję su sportu, ar darėte jiems kokią nors įtaką renkantis profesijas?

– Mano sūnus ir dukra baigė Kauno kūno kultūros institutą. Vienas anūkas baigė tą pačią aukštąją mokyklą, kitas ją baigs šiemet. Tik anūkė studijuoja fotografiją Paryžiuje. Akivaizdu, kad mano vaikai pasekė mano pėdomis, tik nežinau, ar tai gerai. Trenerio darbas, mano nuomone, yra sunkiausias, atima daug jėgų, tiek psichologinių, tiek fizinių. Norint būti geru treneriu, reikia būti fanatiku. Nemačiau, kaip vaikai užaugo, nes nuolat reikėjo keliauti. Namuose nebūdavau net mėnesį. Laimė, mano žmona buvo sportininkė, mane suprato, kita gal būtų pabėgusi.

Baigęs mokyklą, norėjau studijuoti ir žurnalistiką (mokykloje leidau sienlaikraštį), ir mediciną, bet įstojau į Kauno kūno kultūros institutą, nes sekėsi lengvoji atletika.

– Ar sugrįžtate į savo tėviškę Biržuose? Žinau, kad mėgote vėžiauti. Ar vis dar užsiimate šiuo savo pomėgiu?

– Taip, šis pomėgis išliko nuo vaikystės. Tai labai įdomus, geras poilsis. Prieš 50 metų Nemunėlio upėje vieną kartą esu pagavęs 1200 vėžių. Dabar ten vėžių nebėra, juos išnaikino žmonių į upę pilami chemikalai.

Šiuo metu į tėviškę  nuvažiuoju tik aplankyti tėvų kapų ir muziejų.

– Kas Jums, kaip kauniečiui, šiandien Kaune labiausiai nepatinka?

– Kaunas turi turėti viską, nes tai sporto, studentų, kultūros miestas. Viskas priklauso nuo politikų.

Man, pavyzdžiui, skauda širdį dėl merdėjančios, ištuštėjusios Laisvės alėjos, kurioje dabar slidu, baisu parkristi.

– Koks buvo skaudžiausias pralaimėjimas ir kokia saldžiausia pergalė Jūsų karjeroje?

– Man skaudžiausias pralaimėjimas buvo treniruojant „Žalgirį“, kai pralaimėjome CSKA dviem taškais 1984 metais Kaune ir 1986-ųjų pralaimėjimas Zagrebo „Cibonai“ Vengrijoje, kai A.Sabonis buvo pašalintas iš aikštelės.

Sunku pasakyti, koks buvo saldžiausias laimėjimas. Iš to laikotarpio – 1987 metais trečios rungtynės su CSKA, nors buvo akimirka, kai pralošinėjome 19 taškų.

– Su kuriais buvusiais „Žalgirio“ krepšininkais iki šiol bendraujate?

– Žmonės turi savo asmeninį gyvenimą ir nėra tiek daug progų susitikti. Esant galimybei, bendrauju su visais. Pavyzdžiui, su A.Saboniu bendrauju daugiausiai – beveik kiekvieną dieną.

– Esate sukaupęs nemenką archyvą video medžiagos iš varžybų, čempionatų. Negalvojate jo perduoti ateities kartoms? Galbūt padovanoti muziejui?

– Turbūt tai padarysiu ateityje, gal savo archyvus padovanosiu muziejui, kuriam tos medžiagos labiausiai reikės. Esu sukaupęs daug vaizdo įrašų apie auksinius „Žalgirio“ laikus ir Lietuvos rinktinės žaidimą olimpinėse žaidynėse.

– Gal ir užsitrauksiu visų tautiečių panieką, bet nesuprantu, kodėl krepšinis taip Lietuvoje aukštinamas. Ar Lietuva neturi kitų sporto šakų atstovų, kuriais galėtų didžiuotis?

– Ar krepšinis neužgožia kitų sporto šakų? Jei toks klausimas Anglijoje, Brazilijoje, Argentinoje būtų užduotas apie futbolą, tas žmogus būtų nesuprastas. Kas trukdo kitoms sporto šakoms būti populiarioms Lietuvoje? Rašykite apie jas straipsnius, renkite varžybas, ieškokite rėmėjų, niekas paramos ant lėkštutės neatneš. Krepšinis taip pat nuolat ieško rėmėjų.

– Europos komandos žaidimo stiliumi skiriasi nuo JAV rinktinės, kuri yra atletiškesnė – greitesnė už varžovus. Ar europiečiai ne per daug akcentuoja pozicinį žaidimą ir per mažai dėmesio skiria fiziniam pasirengimui?

– Krepšinis buvo sukurtas afroamerikiečiams, kadangi jie yra išvermingesni, stipresni negu baltaodžiai, jų kitokia genetika. JAV krepšinyje yra didžiulė atranka, yra daugiau iš ko atsirinkti gabių žaidėjų.

 

Europoje, mano nuomone, fizinis pasiruošimas yra pakankamas. Tačiau reikia ne tik darbo, bet ir turėti gerus fizinius duomenis. Krepšiniui reikia gimti. Pavyzdžiui, Žydrūnas Savickas, kuris lanksto geležį, negalėtų būti krepšininku.

– Kaip laikas ir evoliucija pakeitė krepšinio žaidimą, stilių, komandų žaidimo strategijas, derinukus?

– Mano nuomone, krepšinis pasikeitė pirmiausia tuo, kad atsirado daugiau aukštų žaidėjų, jie taip pat fiziškai pajėgesni, greitesni. Tai ryškiai skiriasi nuo buvusių krepšininkų. Tačiau nepasakyčiau, kad pagerėjo kamuolio valdymo technika ir taktika.

– Kaip manote, ar Lietuva būtų pajėgi surengti Pasaulio čempionatą? Kada tai galėtų įvykti?

– Lietuva gali surengti Pasaulio čempionatą ir reikia dėti pastangas, kad mūsų šalis jį surengtų 2018 arba 2022 metais.

– Ar galite papasakoti kokį nutikimą iš anų „Žalgirio“ laikų, kurio dar nepasakojote žurnalistams?

– Labai ilgai reikėtų pasakoti. Paskambinkit, asmeniškai papasakosiu. (juokiasi – red. past.)

Visą pokalbį su V.Garastu galite skaityti forume.

Ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės treneris yra daugiausiai trofėjų iškovojęs šalies krepšinio specialistas. Nuo 1979 iki 1990 m. kartu su „Žalgiriu“ V.Garastas tris kartus iškovojo SSRS čempionato aukso medalius, du kartus – sidabro medalius, o 1986 m. laimėjo tarpkontinentinę R.V.Džonso taurę.

Nuo 1992 iki 1997 m. vadovavęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, V.Garastas iškovojo du olimpinius bronzos medalius ir Europos čempionato sidabrą. Baigęs trenerio karjerą, V.Garastas 2003 m. buvo išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, o 2011 m. buvo paskelbtas garbės prezidentu.

Už nuopelnus Lietuvos sportui V.Garastas 1995 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinu, o 1996 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinu. 2002 m. V.Garastui buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. 2004 m. V.Garastas tapo Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaru.


Šiame straipsnyje: Vladas Garastas

NAUJAUSI KOMENTARAI

H4

H4 portretas
Sveikatos ir ilgų metų.

taip

taip portretas
100metu vladui.daugiau tokiu zmoniu-patriotu.

Linkėjimai

Linkėjimai  portretas
Dar sugausite tų vėžių, Treneri :)
VISI KOMENTARAI 27
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių