Vanduo šuliniuose: kodėl geriant gali kilti pavojus?

Rezultatai nustebino

Pa­na­šiai nu­ti­ko be­ne prieš mė­ne­sį, kai Kau­no ko­le­gi­jo­je bu­vo ini­ci­juo­ta ge­ria­mo­jo van­dens ko­ky­bės ty­ri­mo ak­ci­ja, ku­rios me­tu siek­ta nu­sta­ty­ti nit­ra­tų kie­kį. Ko­le­gi­jos studentai kar­tu su dės­ty­to­jais iš įvai­rių Lie­tu­vos re­gio­nų ve­žė van­dens mė­gi­nius ir ty­rė juos la­bo­ra­to­ri­jo­se. Rezulta­tas nu­ste­bi­no vi­są ko­man­dą: vie­nur nit­ra­tų jun­gi­nių kon­cent­ra­ci­ja ne­vir­ši­jo leis­ti­nos ri­bos, ku­ri su­da­ro 50 mg/l, ki­tur ge­ria­mo­jo van­dens ro­dik­liai – ne­pa­lan­kūs svei­ka­tai.

At­lik­tas ty­ri­mas pa­ro­dė: ypač ge­ros ko­ky­bės van­duo ap­tik­tas Prie­nų, Va­rė­nos, Aly­taus kraš­to šach­ti­niuo­se šu­li­niuo­se, čia nit­ra­tų kie­kis ne­vir­ši­jo 8 mg/l. Vi­du­rio Lie­tu­vo­je – Kė­dai­nių, Ario­ga­los, Ra­sei­nių kraš­tuo­se – van­dens ko­ky­bės ro­dik­lis bu­vo ge­ro­kai pra­stes­nis. Ty­ri­mo re­zul­ta­tai ypač nu­ste­bi­no ag­ro­vers­lų technologi­jų stu­den­tę Sil­vi­ją Po­ciū­tę, ku­ri at­ve­žė mė­gi­nį iš Mi­la­šai­čių kai­mo, Ra­sei­nių ra­jo­no. Pa­si­ro­do, stu­den­tės ir jos šei­mos nau­do­ja­mas van­duo iš šachti­nio šu­li­nio bu­vo smar­kiai už­terš­tas nit­ra­tų jun­gi­niais ir mak­si­ma­lią leis­ti­ną ri­bą vir­ši­jo 50 pro­c. Mer­gi­na li­ko pri­blokš­ta su­ži­no­ju­si, kad mais­tui ruoš­ti naudoja­mas van­duo ga­li su­kel­ti nei­gia­mą po­vei­kį na­miš­kių svei­ka­tai.

Sie­kiant iš­veng­ti pa­vir­ši­nių ir grun­ti­nių van­de­nų tar­šos, pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti vyk­do­mos pre­ven­ci­nės prie­mo­nės, švie­ti­mas, nau­jų tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mo ir taikymo ga­li­my­bių sklai­da.

Le­mia ne­tin­ka­ma ūki­nė veik­la

Moks­li­nin­kų tei­gi­mu, daž­niau­siai van­duo šu­li­niuo­se už­ter­šia­mas dėl neatsakingos, ne­tin­ka­mos, nedarnios žmo­nių ūki­nės veik­los. Kau­no ko­le­gi­jos Ap­lin­kos in­ži­ne­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­ja Ina Živatkauskie­nė, ko­men­tuo­da­ma skirtingus van­dens ko­ky­bės ty­ri­mo re­zul­ta­tus, pa­brė­žia, kad ge­rą vandens koky­bę Dzū­ki­jos kraš­te gal­būt nu­lė­mė vyrau­jan­tys smė­lin­gi dir­vo­že­miai, ku­rie vei­kia kaip na­tū­ra­lus filt­ras. Grei­čiau­siai tai su­si­ję ir su tin­ka­ma žmo­nių ūki­ne veik­la, ne­gau­siais che­mi­za­vi­mo proce­sais. „Vi­du­rio Lie­tu­vo­je, kur že­mės ūkio veik­la vyk­do­ma la­bai in­ten­sy­viai, or­ga­ni­nių ir mi­ne­ra­li­nių trą­šų pa­te­ki­mo į šachti­nius šu­li­nius ti­ki­my­bė la­bai didelė“, – to­kią pa­grin­di­nę ne­pa­lan­kių vandens tar­šos ro­dik­lių prie­žas­tį įvar­di­ja I. Ži­vat­kaus­kie­nė ir pa­brė­žia, kad didžiau­sias grun­ti­nio van­dens ter­šė­jas – dirba­mų že­mių trę­ši­mas or­ga­ni­nė­mis ir mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis, taip pat že­ma ūki­nin­ka­vi­mo kul­tū­ra. Ypač ža­lin­ga, kai trą­šos bars­to­mos ne­sau­giu at­stu­mu iki šach­ti­nių šu­li­nių ar­ba pa­si­ren­ka­mas netin­ka­mas trą­šų įter­pi­mo gy­lis į dir­vo­že­mį. Ža­lin­gas ir sai­ko ne­bu­vi­mas, nes au­ga­lų neį­si­sa­vin­tos trą­šos ar jų li­ku­čiai kar­tu su dir­vo­že­mio van­de­niu išplukdomi į at­vi­ras tėk­mes ar­ba pa­ten­ka į po­že­mi­nius van­de­nis, kur su gruntiniais van­de­ni­mis nit­ra­tai, nit­ri­tai, ki­ti che­mi­niai ele­men­tai pa­ten­ka į geriamo­jo van­dens šach­ti­nius šu­li­nius.

„Moks­li­niais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad Lie­tu­vo­je apie 80 pro­c. ter­ša­lų į Bal­ti­jos jū­rą pa­ten­ka bū­tent iš že­mės ūkio plo­tų. In­ten­sy­vus že­mės ūkis, ne­tin­ka­mi agrotech­ni­niai spren­di­mai pri­si­de­da prie van­de­nų tar­šos.

Išei­tis – dau­giau dė­me­sio švie­ti­mui

Mies­to te­ri­to­ri­jo­se pra­stą van­dens ko­ky­bę daž­niau­siai le­mia ne­tin­ka­mas šu­li­nių įren­gi­mas ar svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mus nea­ti­tin­kan­ti jų prie­žiū­ra. Gy­ven­to­jai, vande­niu ap­si­rū­pi­nan­tys in­di­vi­dua­liai, tu­ri pa­tys pa­si­rū­pin­ti as­me­ni­nia­me na­mų ūky­je nau­do­ja­mo ge­ria­mo­jo van­dens sau­ga ir ko­ky­be, tin­ka­mai įreng­ti ir eksploa­tuo­ti šu­li­nius, ap­sau­go­ti juos nuo tar­šos.

I. Ži­vat­kaus­kie­nės ma­ny­mu, svar­bu pa­rink­ti tin­ka­mą šach­ti­nio šu­li­nio įren­gi­mo vie­tą. Bū­ti­na įver­tin­ti rel­je­fo ypa­tu­mus, veng­ti dau­bų, slė­nių. Ne­tin­ka­mo­je vietoje įreng­ti ge­ria­mo­jo van­dens šu­li­niai di­di­na ti­ki­my­bę, kad tar­ša į van­de­nį pa­teks grei­čiau ar­ba jos ne­pa­vyks iš­veng­ti. Ri­zi­ka ypač pa­di­dė­ja drėg­mės pertek­liaus lai­ko­tar­piu, kai pa­va­sa­rį pra­si­de­da snie­go tirps­mas, o va­sa­rą skalau­ja lie­taus liū­tys.

Pa­sak Kau­no ko­le­gi­jos dės­ty­to­jos, šian­dien vis gar­siau kal­ba­ma apie upių, upelių pa­kran­čių ne­tin­ka­mą prie­žiū­rą. La­pų, ša­kų, ki­tų or­ga­ni­nių me­džia­gų pate­ki­mas į van­de­nį taip pat blo­gi­na van­dens ko­ky­bę ir di­di­na tar­šą or­ga­ni­niais jun­gi­niais. Spe­cia­lis­tai pa­brė­žia, kad di­džiu­lę reikš­mę tu­ri tai­ko­mos ūkininkavimo tech­no­lo­gi­jos.

„Van­dens eko­sis­te­mų ap­sau­ga ak­tua­li ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Sie­kiant iš­veng­ti pa­vir­ši­nių ir grun­ti­nių van­de­nų tar­šos, pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti vyk­do­mos pre­ven­ci­nės prie­mo­nės, švie­ti­mas, nau­jų tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mo ir taikymo ga­li­my­bių sklai­da“, – pa­brė­žia I. Ži­vat­kaus­kie­nė.

Kau­no ko­le­gi­jos spe­cia­lis­tai re­ko­men­duo­ja gy­ven­to­jus ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos ir išnau­do­ti vi­sas vie­šo­jo sek­to­riaus tei­kia­mas ga­li­my­bes apie van­dens ko­ky­bės nu­sta­ty­mą ir prie­žiū­ros re­ko­men­da­ci­jas.

Orien­tuo­ja­si į nau­jo­ves

Pa­si­ro­do, Kau­no ko­le­gi­jo­je at­lik­tas ge­ria­mo­jo van­dens eks­pe­ri­men­tas – ne vienin­te­lė ini­cia­ty­va, su­si­ju­si su van­de­niu Kau­no ko­le­gi­jo­je. Šie­met ko­le­gi­jos Tech­no­lo­gi­jų ir Me­di­ci­nos fa­kul­te­tai su­vie­ni­jo jė­gas ir su­tel­kė be­veik 100 ty­rė­jų, ku­rie da­li­jo­si ži­nio­mis kon­fe­ren­ci­jo­je „Van­dens iš­tek­lių iš­sau­go­ji­mas – dar­naus vys­ty­mo­si kon­teks­te“. Be Kau­no ko­le­gi­jos ty­rė­jų, čia da­ly­va­vo at­sto­vai iš Naciona­li­nės vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros tar­ny­bos, Lie­tu­vos ag­ra­ri­nių ir miš­kų moks­lų cent­ro, už­da­ro­sios ak­ci­nės bend­ro­vės „Kau­no van­de­nys“, ki­tų aukš­tų­jų mo­kyk­lų. Kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo ap­tar­ta bio­geo­che­mi­nė van­dens apykaita, Lie­tu­vos upių hid­ro­ki­ne­ti­niai iš­tek­liai, ap­žvelg­tos bio­tech­no­lo­gi­jų taikymo dre­na­žo van­dens ko­ky­bei ge­rin­ti ga­li­my­bės, nag­ri­nė­ti vers­mių, šachtinių ir kai­mo gy­ven­to­jų šu­li­nių bei grun­ti­nio van­dens ko­ky­bės, kri­tu­lių ir dirvo­že­mio tar­šos ty­ri­mų re­zul­ta­tai. Čia dis­ku­tuo­ta apie hid­ros­ko­pi­jos, nuo­te­kų va­ly­mo, Bal­ti­jos jū­ros ap­lin­ko­sau­gos ir mo­ni­to­rin­go, pa­ša­li­nių van­dens dezinfek­ci­jos pro­duk­tų po­vei­kio van­dens ko­ky­bę.

Pa­sak Kau­no ko­le­gi­jos Tech­no­lo­gi­jų fa­kul­te­to va­do­vų, ži­nio­mis apie pa­lan­kų ap­lin­kai ūki­nės veik­los or­ga­ni­za­vi­mą da­li­ja­ma­si ir at­lie­kant moks­lo tai­ko­muo­sius ty­ri­mus, ir or­ga­ni­zuo­jant stu­di­jas. Bū­tent čia ren­gia­mi bū­si­mie­ji ag­ro­vers­lų techno­lo­gi­jų spe­cia­lis­tai, ku­rie kai­mo vie­to­vė­se ge­bė­tų ko­ky­biš­kai vyk­dy­ti skirtin­gus dar­bus. Stu­den­tai mo­ko­mi pla­nuo­ti, or­ga­ni­zuo­ti ir val­dy­ti specializuoto ūkio veik­lą, pa­rink­ti ir vyk­dy­ti au­ga­li­nin­kys­tės ir gy­vu­li­nin­kys­tės tech­no­lo­gi­jas, or­ga­ni­zuo­ti že­mės ūkio pro­duk­ci­jos rea­li­za­vi­mą, už­tik­rin­ti že­mės ūkio pro­duk­tų ko­ky­bę. Be­si­mo­kan­tie­siems su­tei­kia­ma ga­li­my­bė iš­vyk­ti da­li­nių stu­di­jų ar pra­kti­kos į Da­ni­jos aukš­tą­sias mo­kyk­las ar­ba įmo­nes.