V. Kudirkos bendražygis, supęs nepriklausomybę lopšyje

Pasitikėjo Sibiro lietuviai

"Visur, kur senelis dirbo, skleidė lietuvybę, rūpinosi Lietuvos valstybingumo reikalais, – teigė D.Andriušytė-Butrimienė. – Pirmojo pasaulinio karo metais, kai į Čitą atvyko daug lietuvių karo pabėgėlių, Čitos apygardos teismo teisėjas M.Čepas įsteigė lietuvių labdaros draugiją jiems šelpti. Buvo jos pirmininkas. Draugija buvo aktyvi. Tai byloja vėliau Lietuvos finansų ministru tapusio Martyno Yčo prisiminimai. Juose minima, kad, Lietuvoje veikusios minėtos draugijos centro komiteto nariams atvykus traukiniu į Čitą, jie perone buvo pasitikti didelio būrio lietuvių, vilkinčių tautiniais drabužiais ir su puokštėmis gėlių rankose giedančių "Tautišką giesmę", kuri vėliau tapo Lietuvos himnu."

Tad neatsitiktinai, pasak D.Andriušytės-Butrimienės, jos senelį Sibiro, kuriame jis dirbo 25 metus, lietuviai išrinko atstovu 1917 m. Petrograde vykusiame lietuvių suvažiavime Lietuvos nepriklausomybė klausimu. Kai Lietuva 1918 m. paskelbė nepriklausomybę, M.Čepas buvo paskirtas Tolimųjų Rytų lietuvių reikalų atstovu, vadovavo Užbaikalės lietuvių komitetui, kuris rūpinosi tremtinių grįžimu į Lietuvą.

Grįžo į Lietuvą

M.Čepas su žmona ir vaikais į Lietuvą grįžo 1923 m. Nepriklausęs jokiai partijai M.Čepas Kaune buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, po šešerių metų – pirmininko pavaduotoju, o 1933 m. – Vyriausiojo tribunolo Civilinio skyriaus pirmininku.

"Senelis Ąžuolyne, dabartinėje Perkūno alėjoje, įsigijo vienaaukštį kuklų medinį namelį. Tai buvo tik antras namas dabar labai prestižinėje Ąžuolyno vietoje. Pirmąjį namą pasistatė, atrodo, Nekvedavičius. Tas medinis namas tebestovi ir dabar, o vietoje senelio namo dabar plyti didelė automobilių stovėjimo aikštelė prie naujųjų daugiabučių namų. Tai štai toje vietoje tarpukariu M.Čepai augino daržoves, prižiūrėjo sodą. Gyveno kukliai, nes didesnę dalį uždarbio skirdavo įvairioms pašalpoms, besimokantiems giminaičių vaikams remti. 1939 m. jis išėjo į pensiją ir gal todėl išvengė sovietų represijų", – samprotavo D.Andriušytė-Butrimienė.

Namuose karaliavo kariškiai

Kai 1940 m. mirė M.Čepo žmona, jam vienam buvo per sunku tvarkytis namuose ir jis gyvendavo tai pas dukteris, tai pas sūnų. Paragintas Mykolo Biržiškos, pradėjo rašyti savo prisiminimus.

"M.Čepas prisiminimus rašė į įvairius bloknotus, sąsiuvinius, nes pokariu trūko popieriaus. Senelio namelyje prie Ąžuolyno nuo okupacijos pradžios įsikūrė rusų kariškiai. Po kelerių metų jo dukrai Danutei Andriušienei pavyko atgauti ir sklypą, ir namelį, o išlikusią tėvo sofą, virtuvinę spintelę teko atpirkti iš kariškių. Kiemo sandėliuke radome į krūvą su senais žurnalais ir laikraščiais suverstų unikalių nuotraukų iš senelio jaunystės. Tarp jų buvo ir garsioji fotografija su V.Kudirka ir kitais varpininkais", – pasakojo M.Čepo anūkė Danutė, kuri iki šiol saugo tą ir kitas istorines nuotraukas.

Tapo knygos sudarytoja

M.Čepui gyvenant savo namelyje, 1954 m. už politinius eilėraščius buvo suimta jo dukra Danutė – pašnekovės Danutės mama, o namelyje padaryta krata. Tuomet M.Čepas išsikraustė gyventi pas kitą dukrą. Po kelerių metų sugrįžo į Kauną ir gyveno pas dukrą Danutę iki mirties 1962 m. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

"Mes, vaikai, žinojome, kad senelis kažką metų metais rašė, bet tuo nesidomėjome. Kai tapome studentais, senelis jau prastai matė – mes užrašydavome jo diktuojamus prisiminimus Molio Motiejaus slapyvardžiu. Tuos prisiminimus į dienos šviesą iškėlė nepriklausomybės pradžioje senelio sesers anūkė Teodora Katilienė. Po septyniolikos metų tie prisiminimai sugulė į knygą "Molio Motiejaus užrašai", kurios leidybą parėmė senelio sūnėnas Domas Adomaitis. Man teko atsakomybė tapti senelio prisiminimų knygos, kuri iliustruota M.Čepo giminių ir artimųjų išsaugotomis nuotraukomis, sudarytoja", – kalbėjo D.Andriušytė-Butrimienė, įamžinusi senelio prisiminimus, kurie yra tikra dovana mūsų nepriklausomybės ištakų tyrinėtojams.