Užuovėja palikus miestą – soduose pastatytas namas

Pasistatyti namą niekada ne vėlu! Tai įrodė kauniečių pensininkų pora, atsisakiusi miesto privalumų ir visam laikui persikrausčiusi į kolektyvinius sodus.

Pasistatyti namą niekada ne vėlu! Tai įrodė kauniečių pensininkų pora, atsisakiusi miesto privalumų ir visam laikui persikrausčiusi į kolektyvinius sodus. Pinigus už parduotą butą ir santaupas jie investavo į patogų ir jaukų būstą.

Pagaliau nereikia išvažiuoti

Tūkstančiai kauniečių, daugiabučių gyventojų, bent vasarai persikrausto arčiau gamtos – į kolektyvinius sodus. Šiltuoju metu jie gyvena nedideliuose, sovietmečiu statytuose vasarnamiuose. Kai kas išsidrąsina vadinamąjį sodą paversti nuolatiniais savo namais. Neretai tai daro jaunos šeimos, neįperkančios namo arčiau miesto, bet svajojančios apie nuosavą žemės lopinėlį ir nebijančios kasdien važinėti į darbą po kelias dešimtis kilometrų.

Kur kas paprasčiau gyventi už kelių dešimčių kilometrų nuo miesto, kai nebereikia kas rytą skubėti į darbą, pagaliau galima mėgautis gamta. Iš pensijos pradėjusių gyventi Laimos ir Algirdo Jono Repšių šeima, kaip ir daugybė kitų kauniečių, gyveno daugiabutyje, o laisvadienius praleisdavo kolektyviniame sode.

Tai netrukdė daryti net tai, kad šeima, auginusi dvi dukteris, net neturėjo nuosavo automobilio. Į puoselėjamą gamtos kampelį jie vykdavo autobusu. Kaskart būdavo liūdna palikti išpuoselėtą lopinėlį žemės. Repšiai turėjo jaukų tradicinį sodo namelį pernakvoti – karkasinį dvišlaitį pastatą, apkaltą dailylentėmis ir nudažytą bene populiariausia lietuviškų medinukų spalva – geltonai.

Išėję į užtarnautą poilsį, sutuoktiniai panoro visam laikui apsigyventi vietoje, kuri tapo tarsi tėviškė. Tiesa, vasarnamį reikėjo pritaikyti patogiam gyvenimui, padidinti jį, o tai padaryti kliudė jų "augintinis". Mat bemaž prieš 30 metų sutuoktiniai sklype pasodino graikinį riešutmedį ir nė nepagalvojo, kad, užaugus dukterims, jis išsikeros it galiūnas ąžuolas. Riešutmedis šakomis apgaubė jų vasarnamį, nei į aukštį, nei į plotį plėstis nebuvo kur. Šių namų šeimininkė Laima kategoriškai prieštaravo, kad medis būtų nupjautas.

Laukė kaimynų verdikto

Tad, neleisdami nei vasarnamio, nei riešutmedžio, Repšiai žvilgčiojo į kaimynų sklype stovintį kitą vasarnamį. Vis pasiteiraudami kaimyno, ar šis neketina sodo namelio su sklypu parduoti, vieną dieną Repšiai sulaukė teigiamo atsakymo.

Įsigijus du sodo sklypus, šeimos kraityje buvo jau du vasarnamiai. Pardavę butą Kaune, pensininkai kurį laiką gyveno savo geltonajame vasarnamyje, o kaimynų namą nutarė rekonstruoti. Reikėjo, kad jis būtų ir didesnis, ir šiltesnis, ir su visais patogumais.

Šeimos galva A.J.Repšys turi inžinieriaus diplomą, tačiau nesiėmė kūrybos – pertvarkyti patikėjo profesionaliam architektui. Pasiklausinėjęs pažįstamų, jis pasamdė savo kartos architektą – Antaną Stanislovą Meidų, kuris dirbo su panašaus amžiaus kolega Ryčiu Petru Strimaičiu.

Pradėjus ardyti kaimynų namą paaiškėjo, kad panaudoti senas namo konstrukcijas nepavyks, buvo per prastos būklės. Liko tik pamatai, kuriuos kai kur teko paplatinti, o praplėstoje zonoje – išlieti naujai.

"Neaišku, ar apskritai vertėjo išlaikyti senus pamatus, ar buvo daug sutaupyta. Bent jau nereikėjo jų ardyti. Vien sienoms išardyti reikėjo daug pastangų, nes buvo siekiama išsaugoti medieną naujam namui", – pasakojo A.S.Meidus. Kita vertus, senojo namo struktūra nekliudė architektui, jis neraukydamas kaktos pritaikė senus pamatus didesniam statiniui.

Ir taupė, ir negailėjo

Jau kelerius metus šeimininkams tarnaujantis naujasis namas parodytas platesnei visuomenei – jis eksponuojamas tradicinėje Kauno architektų darbų parodoje, kuri kasmet atidaroma švenčiant profesinę architektų šventę.

"Namui teko laiminga dalia. Į jį įdėta daug širdies. Negalvojau dalyvauti jokiame konkurse, nes išradingumo jame nelabai yra kur parodyti. Bet kadangi šeimininkai namu vis neatsidžiaugia, svečiai jį giria, nusprendžiau ir kitiems parodyti šį statinį", –  apsisprendimą teikti savo darbą Kauno architektų parodai motyvavo A.S.Meidus.

Statinyje panaudota daug natūralaus medžio, jis ne iš pigiųjų. Tad, spėjo architektas, ne kiekvienam gali pavykti, pardavus namą sode, įsikurti name su visais patogumais kolektyviniame sode. "Šie žmonės pardavė butą Kaune tuo metu, kai kainos buvo pakilusios. Dabar lėšų statybai būtų dar mažiau", – pridūrė projekto autorius.

Antra vertus, kiekvienas sprendimas buvo pasveriamas pinigais. Būtent todėl gyvenamąsias namo zonas supa mediena,o įvairios ūkinės patalpos įrengtos namo dalyje, kuri sumūryta iš blokelių, nes tai kainuoja pigiau. Todėl beveik nuo nulio projektuotas namas, susidedantis iš mūrinės ir medinės-karkasinės dalies, iš pirmo žvilgsnio, atrodo tarsi namas su priestatu.
Namo statybą kiek atpigino ir tai, kad pats šeimininkas buvo statybos darbus prižiūrintis asmuo. Be to, kiekvienai darbų grandžiai rinkosi vis kitą, specializuotą, darbininkų komandą, nepatikėjo namo statybos vienam stambiam rangovui.

"Teko ir man pavažinėti, buvo matyti, kad žmonės siekia gero rezultato. Dirbti su tokiais šeimininkais buvo labai smagu", – pridūrė A.S.Meidus.

Namo statyba truko kelerius metus. Šeimininkai norėjo, kad interjere būtų matyti tikros masyvios medinės sijos, tad apsišarvavo kantrybe – reikėjo laukti, kol išdžius mediena. Geriau lėtai, bet kokybiškai – įsitikinę šeimininkai.

Norvegams – per puošnu

"Pabėgome iš miesto ir susikūrėme sau vietą, kuria galima džiaugtis", – dabar jau gali didžiuotis savo namais A.J.Repšys.

Prie namo įrengta plati mediena dengta lauko terasa, tačiau šeimininkas prasitaria, kad jam jos nė nereikia – kur kas mieliau basomis kojomis justi žemę. Terasos, balkonai, jo įsitikinimu, daugiau reikalingi mieste, kur nėra savos žemės.

Šeimininkas yra natūralios medienos gerbėjas, tad nekilo dvejonių, kad namo išorės apdailoje vyraus būtent ši medžiaga. Jis nesibaimina, kad medinėmis dailylentėmis apkaltas namas greitai taps našta, nes reikės jas atnaujinti.

"Dabar technologijos visai kitos. Šios dailylentės buvo apdirbtos dar gamykloje vakuuminiu būdu, ilgai nereikės jų dažyti. O ir dažai šiuolaikiniai – visai kitokie nei anksčiau", – dėstė šeimininkas. Taip pat ir interjere gausu natūralaus rašto – langai, grindys, daugelis baldų – iš natūralaus medžio.

"Niekur taip gerai nesijaučiu kaip miške, natūrali gamta teikia didžiausią džiaugsmą", – pridūrė A.J.Repšys, pro savo svetainės ir miegamojo langus matantis būtent mišką.

Šių lietuvių namuose mėgsta viešėti medinės architektūros garbintojai norvegai –  Repšių žentas su savo tėvais. Norvegai tvirtina, kad jiems tokie namai gražūs, bet patys daug ką darytų paprasčiau.

"Nesame tokie rūstūs kaip norvegai, šiek tiek linkę į puošnumą", – pakomentavo projekto autorius A.S.Meidus. "Norvegai lauko sienas apkala neobliuotomis medinėmis lentelėmis, nes mano, kad taip geriau laikosi dažai, o mes neobliuotas lentas slepiame. Tai parodo skirtingą norvegų ir lietuvių požiūrį", – mintį papildė A.J.Repšys.

Nesileido maustomas darbininkų

"Kai manęs klausia, kiek kainavo namas, atsakau, kad dar nebaigiau skaičiuoti. Viskas priklauso, ko nori. Galima pasistatyti ir už labai nedidelę kainą, ir atvirkščiai", –  juokėsi guvus šeimininkas, prie namo daug dirbęs pats, nes turi ir inžinieriaus, ir ekonomisto diplomus.

"Moku ir brėžinius skaityti, ir pinigus skaičiuoti. Darbininkai labai išpaikinti. Jie pirma bando išsiaiškinti, kiek išmanai, tada, liaudiškai sakant, pradeda makaronus kabinti. Sunkiausia buvo darbininkus įtikinti, kad pas mane pinigai ne lysvėje auga, kad aš juos turėjau uždirbti, kad į juos sudėtas visas gyvenimas", – atskleidė A.J.Repšys. Jis spėjo įsitikinti, kad yra nemažai darbininkų, kurie nevertina užsakovo pinigų ir linkę juos švaistyti.

Repšiai namą galėjo namą statyti kur kas arčiau miesto – ne už 30, bet už 15 ar 10 km, tačiau nugalėjo sentimentai.

"Su šia vieta jau buvo susigyventa, o Kauno priemiestyje namas būtų tarsi tas pats daugiabutis, tik horizontalioje padėtyje. Čia didžiausi privalumai – privatumas, ramybė, miškas", – tvirtino A.J.Repšys.

Išlaikyti namą dabar pigiau nei butą. "Namą šildome malkomis ir tai atsieina pigiau nei šildyti butą. Miesto daugiabutyje už šilumą mokėdavome apie 800 litų, dabar užtenka malkų už 300 litų. Pensininkui – tai privalumas", – tikino pašnekovas.


Šiame straipsnyje: namasbūstasSodyba

NAUJAUSI KOMENTARAI

O man patinka

O man patinka portretas
Bet nuotraukoj namiokas tai labai dailus. O dėl benzino, tai juk rašo, kad gyvena pensininkai - t.y. vaikai užauginti, į mokyklas vežiot nebereikia, į darbą irgi ne, užtenka kartą per savaitę nukakt į supermarketą maistelio - ir tai, jei neperki iš greta esančio kaimo pieno, duonos ir mėsos, o daržovių sode užsiaugina. Tai žinoma, kad ekonomiška.

Ne sodai

Ne sodai portretas
Uzmiestis - jega. Bet tik ne sodai. Problemu ten daug. Ir dsug geriau jau pastatyta nama pirkti, nes pats statysi simta metu. Bet ne bumo statybos laikmecio.

Girinukas

Girinukas portretas
Klausia, ką daryti jaunam? Galiu atsakyti - dirbti!Ir nereikia norėti iš karto viską turėti, viskam savo laikas, viską reikia uždirbti...O į miškus ne vien iš skurdo bėga pensininkai. Dažniau bėga nuo miesto košmarų, kur dar yra gryno oro ,kur akiai malonu ir ramybė ir privatumas...Suprasi kažkada seni, kaip liksi be sveikatos nuo miesto "privalumų" ,va tada tikrai būsi "mėsos gabalas"...
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių