Užgesusi L. Donskio žvaigždė, kurios nepakeis niekas

Džiaugėsi gyvenimu

"Tikrai neatrodė, kad Leonido žvaigždė užges taip greitai. Švietė ir užgeso. Galbūt taip būna su genijais, ypatingais žmonėmis. Jis dabar taip džiaugėsi gyvenimu, buvo kūrybingas, daug rašė, jo knygos buvo leidžiamos įvairiomis kalbomis. Grįžo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuris jam buvo labai svarbus. Leonidas ne kartą ir viešai, ir draugų rate yra kalbėjęs, koks svarbus jam yra Kaunas, nes čia jo universitetas, jo namai, jo studentai. Kaunas jam tapo antraisiais namais", – sunkiai rinko žodžius apie savo bičiulį ir bendražygį žurnalistė Birutė Garbaravičienė.

Ji neslepia, kad ši netektis jai labai skaudi asmeniškai. "Mes kartu praleidome šešerius metus kurdami laidą "Be pykčio". Ir tame pavadinime buvo Leonido charakteris – be triukšmo, be pykčio, išsiaiškinti viską mandagiai, be draskymosi ir be spjaudymosi. Tokia ir ta laida buvo. Tokia jo kalbėjimo maniera. Jis mokė ir bendravimo kultūros", – kartu praleistas akimirkas prisiminė žurnalistė.

Turėjo daug planų

L.Donskis visose veiklos srityse buvo išskirtinė asmenybė. "Kai pažinau šį žmogų ir kelionėse, dirbant kartu, galiu pasakyti, kad jis tikrai buvo ypatingas žmogus. Ir ne tik talentingas. Kaip žmogus, kaip bičiulis, jautrus, supratingas, visada gebantis rasti gerą žodį, atidus kitiems, sugebantis įsiklausyti į kritiką", – vardijo bendražygė.

Kaip ir kiekvienam laisvam bei gabiam žmogui, L.Donskiui teko susidurti su daug įvairių žmonių, kurie galbūt ne visada jį suprato ir ne visada jam gero linkėjo. "Vidutinybės jo nemėgo, vidutinybėms jis buvo rakštis. Bet Leonidas mokėjo į viską žiūrėti išmintingai. Vis dėlto daugybė žmonių jį mylėjo ir suprato. Ten, kur jis būdavo, sukurdavo kažkokią ypatingą atmosferą", – įsitikinusi profesoriaus bendražygė.

"Leonidas ypač daug prisidėjo prie Sugiharos namų tolerancijos idėjos: padėjo renkant, pagerbiant tolerancijos žmones. Kadangi Leonidas buvo Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" valdybos narys, niekada nebūtų pasiūlytas ar paskelbtas tolerancijos žmogumi, nors jis buvo pats tikriausias tolerancijos pavyzdys. Tolerantiškas, draugiškas, jautrus, labai geras savo šeimai, be galo mylėjo savo žmoną Jolantą ir mamą", – pridūrė B.Garbaravičienė.

Ji neslepia – būta daug ateities planų. Paskutinį kartą jiedu bendravo rugpjūčio pabaigoje. "Pasišnekėjome, kad jis dabar daug keliaus ir intensyviai dirbs, o jau lapkritį ar gruodį mes pasimatysime, bus planų, bus visokių darbų, ir tikrai turėjome idėjų. Planavome kurti laidą "Don Kichoto akademija", nes jis pats labai mėgo Servantesą ir, sakyčiau, pats buvo donkichotiškai kilnus idealistas, kartais kovojęs ir su tais vėjo malūnais. Jis buvo ypatingas žmogus. Tik nežinau, kodėl mes tai suvokiame, kai jau netenkame žmogaus. Nes kai jis buvo, kai kam gal atrodė, kad jo per daug, jis per daug gabus, per daug geras, per daug ypatingas", – neslėpė susijaudinimo kalbėjo B.Garbaravičienė.

Tikras inteligentas

"Jis ne tik labai daug rašė ir stebėjo mūsų viešąjį gyvenimą, bet ir labai daug skaitė. Šiandien nėra taip lengva matyti susiskaldžiusioje į feisbuko grupes rašliavoje ar pasisakymuose, kas mus visiems yra svarbu", – pastebėjo artimas L.Donskio bičiulis ir bendražygis prof. Egidijus Aleksandravičius,  pavadinęs jį tikru tolerancijos ginties pozicijų riteriu.

"Šiandien dažnai mūsų vis dar posovietinių intelektualų mintys eina sau, o veiksmai sau. Leonidas buvo toks klasiškas, seno tipo inteligentas, kuriam jo mintis, jo pasaulėžiūra, jo idėjos ir jo gyvensena, jo veikimas praktikoje nebuvo atskirti. Taip jis atsidūrė Sugiharos namuose, Lietuvių išeivijos institute, V.Adamkaus bibliotekoje. Ir nesvarbu, ar jis priklausė formaliai kokioms nors valdyboms, ar taryboms, ar ne. Žmogus, kuris niekada negalėjo sau suteikti teisės pasakyti, kad manęs tai neliečia", – pasakojo E.Aleksandravičius.

Jis taip pat vienu didžiausių L.Donskio iššūkių pavadino artes liberales iniciatyvą Vytauto Didžiojo universitete. "Leonidas ir buvo geriausia vėliava, geriausias įkvėpėjas, geriausias pavyzdys šitos mūsų " VDU Academia Cum Laude". Aš neįsivaiduoju, kas greitai galėtų pakeisti ar bent iš dalies užstoti tą tuštumą, kuri atsirado jam mirus. Jo požiūris į studentus, į savąją pareigą buvo iš tikrųjų nepajudinamas. Nepaisant viso jo užimtumo, Leonidas buvo tas, kuris paskaitų nepraleisdavo", – kalbėjo profesorius.

Pasak E.Aleksandravičiaus, L.Donskis niekada nekalbėjo, kiek knygų dar neparašė ir kokias norėtų rašyti. "Tai buvo taip akivaizdu, kad jis nuolat jautė kūrybinę įtampą. Galiu neabejodamas sakyti, kad jo planai buvo susiję su jo knygomis. Iš jo viešų pasisakymų galėdavai nuspėti, kuria kryptimi jo mintis krypsta ir iš ko gali susiformuoti didesnis knygos tekstas. Manau, kad jis būtų gebėjęs sujungti savyje filosofo, socialinio teoretiko, idėjų istoriko ir politinio praktiko patyrimus. Čia vienas iš tų laimingų atvejų, kada pabuvimas Europos Parlamente ir susidūrimas su ta didžiąja ir labai jau netobula politika galėjo praturtinti patirtį ir išsilieti į labai gerus tekstus, kurių be jo jau niekas nebeparašys", – apgailestavo E.Aleksandravičius.

Buvo komandos žmogus

"Man neliūdna. Man pikta, kad Lietuva prarado šitokio kalibro asmenybę. Visuomenė nuskurdo. Labai stipriai nuskurdo. Tokios asmenybės neatsiranda iš niekur, neatsiranda taip dažnai, kaip mums norėtųsi", – kalbėjo ne vienus metus su profesoriumi bendravęs žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris, filmų garsintojas, rašytojas Rytis Zemkauskas.

"Mums labai reikia tokių asmenybių, kurios provokuotų mąstyti ir darytų tai aukščiausiu intelektualiniu lygiu, demonstruotų mums pasaulio sudėtingumą. Mus gali provokuoti mąstyti daug kas, bet ar šalia to gali pasiūlyti intelektualines išeitis? Dėl to būna labai pikta, kai išeina asmenybės. Jau net nekalbu apie tai, kad jis buvo bičiulis, kad aš labai vertinu Leonidą", – įžvalgomis dalijosi R.Zemkauskas.