Trijų kartų mokytojai: pradžia nebuvo lengva

Tarptautinės mokytojo dienos proga – „Kauno dienos“ pokalbis su trijų kartų mokytojais apie jų kasdienybę. Kaip mokytojas jaučiasi pirmaisiais mokslo metais ir kaip – prabėgus beveik 40 metų.

Klausti ir bendrauti

Beveik keturių dešimtmečių sėkminga mokytojos ir dėstytojos karjera prasidėjo nemigo naktimis ir panika rytais, tačiau jau daugybę metų Vilija Dabrišienė dėl savo pasirinkimo jaučiasi laiminga.

Socialinių mokslų daktarė, fizinių mokslų docentė, matematikos vadovėlių, mokomųjų knygų autorė beveik 20 metų lygiagrečiai dėstė matematiką ir mokiniams, ir KTU studentams. „Net ir tapusi docente negalėjau palikti mokyklos. Tai didžioji mano gyvenimo meilė. Galiausiai vėl grįžau į mokyklą. Joje savo karjerą ir baigsiu“, – įsitikinusi V.Dabrišienė, šiuo metu licėjuje mokanti dvyliktokus.

Patarimas: matematikė V.Dabrišienė mokiniams linki išmokti derinti mokslą ir laisvalaikį ir mėgautis jais abiem. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pažintį su jais pradėjo per pandemiją. Tai lėmė, kad bendrauti teko tik nuotoliniu būdu, nė karto jų nemačius gyvai.

„Tikrai nebuvo lengva. Ir jiems, ir man teko prisitaikyti prie daugybės naujų dalykų. Ir dabar mums sekasi įvairiai. Deja, mokytojo darbas niekada neduoda greitų rezultatų. Kuo galiu pasidžiaugti – pastebimai pagerėjusia mano mokinių mokymosi motyvacija, jų atvirumu, nebijojimu klausti, mūsų draugišku bendravimu“, – vardijo mokytoja.

Kam ta matematika?

„Gyvenime praverčia viskas, ką moki. Kartais labai netikėtose situacijose. Ir nepraverčia niekas, ko nemoki“, – į klausimą, kuo gyvenime gali praversti matematika, atsakė V.Dabrišienė.

Ji pridūrė, kad matematikos žinios ne tik atveria daug daugiau ir įvairesnių durų renkantis veiklas, ne tik išmoko naujų mąstymo strategijų, bet praverčia ir buityje.

„Štai neseniai atėjau užsakyti netradicinės formos lentynėlės. Reikėjo ją išpjauti, laminuoti kraštus. Konsultantas parduotuvėje pasakė, kad mano pateiktame brėžinyje nurodyti ne tie matmenys. Ne tų reikia meistrui, kad įvykdytų užsakymą. Būčiau turėjusi grįžti namo ir matuoti iš naujo. Labai nustebo, kai, išsitraukusi skaičiuotuvą, tuoj pat apskaičiavau tuos matmenis, kurių reikia. Jis, kaip ir aš, mokykloje mokėsi Pitagoro teoremą, bet taip ir nesuprato, kur ją galima pritaikyti“, – šyptelėjo mokytoja.

Visiškai laiminga

V.Dabrišienė neapsiriboja vien tik dėstymu ir mokymu. Jos parašytas vadovėlis pasiekia tūkstančius. Atrodytų, kad ši veikla galbūt  reikšmingesnė už pamokas, tačiau jas mokytoja vis tiek įvardija pagrindiniu savo darbu.

„Komisijos, vadovėliai – visa tai įdomu, tačiau nedaug bendro turi su kasdiene veikla mokykloje. Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja. Patiko mokyklinis gyvenimas, kasdienė veikla, bendravimas, mokytojo misija. Visada sakau, kad mokytoją nuo labai gero mokytojo skiria tik empatija ir nuoširdumas. Noras suvokti, kaip mokinys mąsto, noras suprasti, noras išmokyti. Mokykloje labai dažnai jaučiuosi visiškai laiminga – kai tiesiog einu koridoriumi ir linksmai sveikinuosi su vaikais, kai pavyksta pamoka, kai apspinta mokiniai, klausinėdami apie uždavinius ar tiesiog norėdami pasikalbėti“, – geriausias akimirkas prisiminė pašnekovė.

Neslėpė, kad yra ir ne tokių gerų, kartais ir labai skaudžių akimirkų. „Bet ateina nauja diena ir viskas prasideda iš naujo“, – pastebėjo mokytoja.

Panika rytais

Žvelgiant į V.Dabrišienės užsidegimą, sugebėjimą bendrauti, sunku patikėti, kad pedagoginio darbo pradžia jai buvo labai sunki.

„Nauja perpildyta mokykla, klasėse daugiau kaip po 40 mokinių, aštuntokai, nėra vietų net atsisėsti. Niekaip nepavykdavo sėkmingai sustyguoti pamokos, vaikai neklausė, nuolatinės drausmės problemos ir ašaros naktimis. Vieną dieną nuėjau pas direktorių ir paprašiau, kad atleistų iš darbo. Buvau susiruošusi eiti bet kur, nors į statybas, kad tik ne į mokyklą“, – prisiminė mokytoja.

Ji pasakojo apie rytinę paniką, kad vėl nesuvaldys klasės, per pamokas iš jaudulio dingdavo balsas, naktimis ramybės neduodavo apmąstymai, kur jos vieta, kokią vietą mokykla užima jos gyvenime, ar tai tas kelias, kuriuo norėtų eiti.

Vienas laiškų, vėliau paglosčiusių širdį, buvo kaip tik iš jos pirmųjų mokinių. Jame mergina rašė, kad, mokytojos įkvėpta, pasirinko studijuoti matematiką ir dabar ją dėsto viename užsienio universitete.

„Pasirodo ir pirmieji mano metai mokykloje nebuvo tokie jau nesėkmingi“, – šyptelėjo V.Dabrišienė ir pridūrė, kad tuomet direktoriaus patarimas neskubėti, luktelėti dar porą mėnesių pasirodė išmintingas. „Kažkaip viskas pradėjo po truputį tvarkytis. Daugiau dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau“, – perkratė atmintį pašnekovė.

Kolegoms ir mokiniams

Apie matematiką V.Dabrišienė, besimokydama mokykloje, išskirtinai negalvojo. Buvo gabi, labai mėgo skaityti. Kasdien įveikdavo po vidutinio storumo romaną, be to, lankė muzikos mokyklą.

Jei ne niūrus sovietmetis, reikalavęs politinių laviravimų ir padlaižiavimų, būtų pasirinkusi socialinius mokslus. Matematiką pasirinko dėl jos apolitiškumo. Apsiskaitymas labai pravertė rašant matematikos vadovėlius, kitas mokomąsias knygas.

Jaunajai pedagogų kartai ji skiria gražiausius žodžius. „KTU Inžinerijos licėjuje tikrai nemažai jaunų mokytojų. Jie nepaprastai protingi, gabūs, išsilavinę, charizmatiški, linksmi, draugiški. Ir į mokyklą atėjo ne todėl, kad nebuvo kur eiti, o todėl, kad tiki šio darbo prasme, yra idealistai“, – teigė pašnekovė.

Šio tikėjimo ji linki neprarasti, nes bus visokių dienų ir pačių įvairiausių problemų. „Bet tikrai pažadu – mokykloje visada bus vaikų, kuriems nepaprastai reikia jūsų. Linkiu didžiuotis savo pasirinkimu, linkiu kantrybės, linkiu mokinių meilės. Norisi numegzti, jums jaunieji mokytojai, kuo lengvesnį kelią. Bet, deja, daugybę kliūčių ruožų turėsite įveikti patys“, – konstatavo V.Dabrišienė.

Mokiniams, jos nuomone, svarbiausi įgūdžiai – išmokti mokytis, derinti darbą ir laisvalaikį, išmokti mėgautis jais abiem. Poreikis dirbti ir mokėti atsipalaiduoti lydės visą gyvenimą. „Svarbu, kad tai darytumėte efektyviai“, – pabrėžė mokytoja.

Pirma Rugsėjo 1-oji

Kauno „Varpelio“ pradinės mokyklos pirmokų mokytoja Ieva Širvinskaitė, kaip ir jos mokiniai, – naujokė. Jai, kaip mokytojai, šiųmetė Rugsėjo 1-oji buvo pirma karjeroje.

Įspūdžiai: pirmuosius metus mokytojaujanti I.Širvinskaitė šią rugsėjo 1-ąją atsimins dar ilgai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Įspūdžių – daug. Jaučiau didelį jaudulį, daug ruošiausi, norėjau, kad viskas būtų apgalvota, kad vaikams liktų kuo geriausios emocijos, kad pati būčiau patenkinta tuo, kaip prasidėjo mokslo metai. Ši Rugsėjo 1-oji man buvo įspūdinga diena. Ją prisiminsiu dar ilgai“, – sakė I.Širvinskaitė, su savo mokiniais turėjusi progą susipažinti dar birželį.

Vieną dieną nuėjau pas direktorių ir paprašiau, kad atleistų iš darbo. Buvau susiruošusi eiti bet kur, nors į statybas, kad tik ne į mokyklą.

Praėjo tik pirmas mėnuo. Ir iššūkių, ir džiaugsmų netrūksta. „Nėra tokių problemų, su kuriomis negalėčiau susidoroti“, – ryžtingai nusiteikusi jaunoji pedagogė, turinti omenyje ne tik mokymosi procesą, bet ir vaikų tarpusavio bendravimo ypatumus.

„Aišku, dar reikia įgyti patirties. Turinti patirties mokytoja viską išspręstų greičiau. Bet kol ateis didesnė patirtis, vadovaujuosi žiniomis ir patirtimi, kurią turiu“, – sakė I.Širvinskaitė.

Mokytojavimas ją visuomet traukė, be to, šalia turėjo puikių pavyzdžių ir galimybę su šia profesija susipažinti iš arčiau. Senelė ir teta – mokytojos.

„Tai visada buvo šalia. Net nekilo idėjų, ką kito galėčiau daryti gyvenime“, – kalbėjo kaunietė ir pridūrė, kad jos pasirinkimas euforijos artimiesiems nesukėlė, bet atkalbėti niekas nebandė.

Sunku, bet nesigaili

Dvejus metus I.Širvinskaitė dirbo vaikų darželyje, atliko praktiką mokykloje, dabar mėnuo – su savais pirmokais.

„Kai darbinausi, direktorė mane labai drąsino, nors neslėpė, kad visko bus: ir ašarų, ir džiaugsmo. Pirmieji metai iš viso yra kosmiškai sunkūs. Kiekviena diena yra kaip naujas iššūkis ir naujų dalykų atradimas. Nesigailiu, bet suprantu, ką ji turėjo omenyje“, – atviravo jaunoji mokytoja.

Situaciją lengvina tai, kad stiprų užnugarį jaučia ne tik artimųjų rate, bet ir darbovietėje. Su „Varpelio“ pradinės mokyklos mokytojų kolektyvu susipažino čia atlikdama praktiką. Pas buvusią praktikos mentorę, dabar jau tapusią kolege, ir dabar užsuka patarimo. Kitos kolegės taip pat siūlo pagalbą, vis pasiteirauja, kaip sekasi.

Atgalinis ryšys

I.Širvinskaitės atsiminimai iš savo mokyklos laikų – patys geriausi. Nors ne viskas puikiai sekėsi, bet į mokyklą eidavo noriai. Labiausiai įsiminė mokytojos išmonė, nekasdienis mokymosi procesas – prigalvodavo visokiausių pramogų, spektaklių, koncertų, išvykų.

Koks, jos nuomone, yra geras mokytojas? Savo dalyko žinovas, gebantis pateikti žinias, bet svarbu ir jo kuriamas emocinis fonas. „Net ir labai gerai besimokantis mokinys gali imti sunkiau įsisavinti žinias, jeigu nebus saugus, jaus baimę, turės kitokių problemų“, – vardijo I.Širvinskaitė.

Maloniausios akimirkos mokykloje – atgalinis vaikų ryšys. Jų komentarai, rašteliai, piešiniai, šiluma, šypsenos, kai kažkas pavyksta, kai pradeda vis labiau pasitikėti savimi, kai patiems pavyksta ištaisyti savo klaidas.

Pradėjo nuo staliaus

Buvęs istorijos mokytojas Aurelijus Antanas Noruševičius jau daugybę metų vadovauja savo įkurtai leidyklai „Kalendorius“. Iki šiol grįžta į mokyklas, kuriose dirbo, – dabar jau su kitokia pagalba. Ir labai šiltai atsiliepia apie savo buvusius mokytojus, mokinius ir kolegas.

Nesigaili: A.A.Noruševičius šiuo metu užsiima kita šviečiamąja veikla, tačiau mokytojavimo dešimtmetį prisimena su šiluma. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Mokytoju su pertrauka dirbo apie trylika metų. Visą tą laikotarpį prisimena kaip itin šviesų, prasmingą, tačiau nusprendė imtis kitos veiklos – visuomet buvo smalsus, plačių užmojų.

Į mokytojo profesiją jį vedė ne tiesus, bet tvirtas kelias. Iš pradžių išmoko staliaus amato. Geri pažymiai leido įstoti mokytis medicinos. Norėjo padėti žmonėms, bet jau pirmame kurse suprato, kad tai ne jam skirtas kelias. Įstojo mokytis teisės, tačiau kliūtimi tapo tėčio – partizano ir mamos – politinės kalinės veiklos šleifas. Pradėjo studijuoti istoriją ir taip atrado pašaukimą mokyti kitus.

Darbo pradžia buvo sklandi, nors teko pabūti ir technologijų, lietuvių, anglų kalbų, ne tik istorijos, mokytoju.

Mokinius įtraukė į kraštotyros ir keliautojų būrelį. Vieną rudenį su penktokais dvi savaites turistavo prie Neries. Gyveno palapinėse, patys ant laužo gaminosi maistą, vedė įvairias pamokas, orientacinius žaidimus, kitas judrumo veiklas, apkeliavo visas apylinkes.

„Mano pagrindinis tikslas – būti įdomiam vaikams, kad galėčiau jiems kažką duoti“, – kalbėjo A.A.Noruševičius, pasakojo ir tuomet įtraukdavęs vadinamosios projektinės veiklos, įdomių užduočių, taikydavęs įvairius atsiskaitymo principus. „Norėjau mokyti ne sausų faktų, o kad vaikai suprastų kontekstą, susietų įvykius, žinotų svarbiausių įvykių seką“, – vardijo pašnekovas. Pamokas paįvairinti stengėsi ir dėl savęs – jeigu jau pačiam mokytojui nuobodu, tai ir vaikams bus neįdomu.

Sapnuoja mokyklą

A.A.Noruševičius iki šiol laikosi nuomonės, kad mokytojas įdomiausias yra dešimt dvylika metų, o paskui geriau keisti veiklos kryptį. Tuo jis vadovavosi ir pats. Vaikai, anot jo, gerbia ir klauso pedagogų, nuo jų per daug nenutolusių, ką su amžiumi padaryti, kaip teigė, neretai vis sunkiau.

Po dešimtmečio susirado gerą darbą, nesusijusį su pedagogika, bet čia pat sulaukė pasiūlymo metus pavaduoti istorijos mokytoją buvusioje Kauno 4-ojoje profesinėje mokykloje, veikusioje Senamiestyje. Pedagogika, bet kitokioje aplinkoje.

Labiausiai įstrigo, kad mokiniai ten su juo įsitraukdavo į įdomiausias diskusijas apie politiką, ekonomiką, taip pat ir gyvenimiškomis temomis. Mokytojų kolektyvas ir meistrai taip pat buvo puikūs. Pavyzdžiui, lituanistė ir kolegas įtraukė į eilėraščių kūrimą čia pat žodžiu. Neatsiliko ir kiti kolegos.

Kitus kelerius metus nuo mokyklos buvo atsitraukęs, bet nevisiškai – šeimoje augo du vaikai. Galų gale nostalgija taip užvaldė, kad, eidamas atsakingas pareigas didelėje bendrovėje, dar keleriems metams dalimi etato įsidarbino Šančių mokykloje.

A.A.Noruševičiaus patarimas svarstantiems pasirinkti pedagogo profesiją – itin svarbi sąlyga yra mylėti vaikus.

Nors jau daugybę metų neveda pamokų, tačiau to pasiilgsta. „Net ir sapne dar padėstau. Daugiausiai sapnuoju, kad bendrauju su vaikais. Apie kažką diskutuojame“, – šyptelėjo leidėjas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaunieciui

kaunieciui portretas
Durnius tu ne Vanagas.Aciu mokytojams,kurie is plastelino sulipdo zmogu,jei aisku ju klausai ir mokaisi.

tik

tik portretas
????????

Kaunietis

Kaunietis portretas
''Aš esu VANAGAS.Lietuvis.Tavo MO KYTOJAS ...''
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių