Tikros ar tariamos kunigų seminarijos paslaptys?

Filosofu, dėstytoju ir rašytoju prisistatantis kaunietis Tomas Kavaliauskas gerokai sudrumstė dvasininkų gyvenimą, parašęs prieštaringai vertinamą knygą apie Kauno kunigų seminarijos gyvenimą.

Knyga intriguoja, nes pats autorius tuometėje Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje studijavo 1989–1990 m. Jo knyga "Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių" vadinama romanu, tačiau jame tikrovės nuotrupos gerokai sumišusios su autoriaus fantazija.

"Norėjau, kad skaitytojas užsimirštų skaitąs romaną ir susidarytų įspūdis, kad čia – memuarai", – pripažįsta T.Kavaliauskas.

Ko gero, ta trapi riba tarp tikrovės ir autoriaus fantazijos labiausiai ir provokuoja.

"Skaitytoją knyga smarkiai klaidina, nes sudaromas įspūdis, tarsi viskas paimta iš tikrovės, nors iš tikrųjų tai tik fantazija. Liūdniausia, kad tose fantazijose – konkretūs ir lengvai atpažįstami asmenys", – pastebėjo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.

"Kauno diena" pakalbino knygos autorių, kad pasidalytų mintimis apie savo ieškojimus, romano atsiradimo aplinkybes.

– Jūsų – jaunuolio iš Panevėžio – pažintis su Kaunu mezgėsi Kunigų seminarijoje. Kodėl seminarija?

– Atvažiavau čia 1989-aisiais. Pašaukimo klausimas man buvo aktualus nuo ankstyvos paauglystės. Didelės įtakos turėjo Franko Dzefirelio filmas "Jėzus iš Nazareto". Panorau būti Kristaus mokiniu. Be to, tuo metu labai įtakinga buvo Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigų aplinka, stiprios asmenybės, kurios mane formavo, davė skaityti andergraundo literatūros – sovietmečiu tai ne visiems buvo prieinama. Stiprios asmenybės paskatino mane būti tarp tokių žmonių.

– Oficialiose jūsų, kaip mokslininko ir rašytojo, biografijose apie studijas Kunigų seminarijoje nėra nė žodžio. Gadintų CV? Kodėl?

– Ne, seminarijoje praleidau tik vienus metus ir netraktuoju to kaip kažkokio pasiekimo, dėl to ir netraukiu į CV. Nei aš ten diplomą gavau, nei ką. Baigiau du semestrus, turėjau pažymių knygelę su vertinimais lotynų kalba.

– Kodėl taip ir netapote kunigu?

– Galima sakyti – seminarija neatitiko lūkesčių. Vidinis jos gyvenimas nebuvo toks tyras, kaip aš įsivaizdavau. Ne veltui ne vienas Panevėžio kunigas mane įspėjo, kad geriau į seminariją stoti po tarnybos sovietinėje armijoje. Tada jau jaunuolis būna nebe 18-os, o 20-ies ar 21-ų, armijoje matęs ir šilto, ir šalto, labiau subrendęs, atsparesnis iššūkiams. Tada aš nelabai supratau, apie ką čia kalbama. Norėjau stoti, kaip galima greičiau, nes tas pašaukimas manyje tiesiog degė. Tik išėjęs iš seminarijos supratau, kad idealistu ten būti nėra gerai. Lengviausia, jeigu turi verslininko gyslelę, esi aktyvus, nesureikšmini per daug nuodėmių, nesusergi skrupulato liga, kai nori eiti išpažinties kasdien, kai bet kokia smulkmena jau yra nuodėmė ir visais įmanomais būdais sieki šventumo. Seminarijoje tokie žmonės buvo vadinami svajokliais, atšokėliais, mistikais.

– Nenorėjote toks būti?