Tikėjimas tapo šeimos pamatu

Kauniečių Vaidilės ir Dainiaus Šumskų šeima drauge su penkiais vaikais: keturiolikmečiu Nojumi, 11 metų Marija, devynerių dvynukėmis Vilte ir Kamile bei pagranduke Klara, kuriai netrukus sukaks ketveri, šv. Kalėdų laukia atviromis širdimis. Jų tikėjimas – ne proginis, šeimos dienų tėkmėje svarbus kiekvienas susitikimas su Dievu, maldos ir bendrystė.

Gyvenimo apsisprendimas

Draugystės pradžią Vaidilė ir Dainius prisimena puikiai. Susitikusi artimos draugės vestuvėse, pora iškart pajuto tarpusavio ryšį, tačiau šventei pasibaigus išsiskyrė ir, jei ne laimingas atsitiktinumas, galbūt niekada nebūtų susitikę.

"Iš vestuvių grįžome jau švintant. Visą dieną miegojau, vakare  nusprendžiau nueiti į šv. Mišias. Nutariau važiuoti į Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką. Po šv. Mišių išeinu į lauką, žiūriu – Vaidilė stovi. Jei nebūtume šitaip susitikę, gal nebūčiau išdrįsęs ar radęs jėgų pratęsti mūsų pažintį. Susitikimas po Mišių buvo tarsi padrąsinimas, užsimezgusios draugystės sutvirtinimas", – prisiminė Dainius.

Po septynių mėnesių draugystė peraugo į sužadėtuves, po metų atšoktos vestuvės. "Gyvenime būna momentų, kai viskas tampa labai aišku", – sprendimą susituokti po vienų pažinties metų aiškina Vaidilė.

"Buvo smagu jausti, kad mane priima tokį, koks esu, šiam žmogui galiu atsiverti, man nereikia veidmainiauti. Aplankė labai malonus jausmas, kad esu mylimas. Iki vestuvių laukė ilgas kelias, tačiau nereikėtų gąsdinti žmonių, nes ir taip mažai porų tuokiasi. Ryžtis santuokai reikia vyriškumo, drąsos, turėti tikslą, brandinti savyje tą vertybę, iš kurios tas tikslas gimsta", – vestuvių svarbą pabrėžė Dainius ir čia pat prisiminė akimirką, kai suvokė būsimų permainų svarbą.

"Reikėjo išrinkti sužadėtuvių žiedelį, pasikviečiau mamą, kad padėtų. Išvaikščiojome daugybę parduotuvių, kol suradau tinkamą. Tada  suvokiau, kad pirkti žiedą – tai apsispręsti. Prisimenu, išėjau iš parduotuvės į lauką įkvėpti oro, kojos linko per kelius, tačiau aš tvirtai apsisprendžiau, ir keliai nesulinko", – šypsosi D.Šumskas.

Santuoka – dieviškas dalykas

Savo apsisprendimą kartu apsigyventi tik po vestuvių Šumskų šeima grindžia tikėjimu. Gyvenimas nesusituokus – nuodėmė, dėl kurios vyras ir moteris jaučiasi nesaugūs, tarsi darytų kažką bloga.

"Santuoka yra dieviškas dalykas, kadangi ji skatina nusigręžti nuo savęs ir atsisukti į kitą, pasiaukoti iš meilės ir aukotis iki gyvenimo pabaigos. Žmogus iš prigimties yra linkęs į egoizmą, o egoizmas skatina tikėti, kad jis pats save gali padaryti laimingą, bet tie, kurie bandė, patyrė nesėkmę. Tik kitas žmogus gali tave padaryti laimingą, o tai jau yra dieviška. Moterų prigimtis kitokia, joms lengviau išlaikyti, išsaugoti santykius, o vyrams – daug sunkiau. Kai jautiesi įskaudintas, piktas, kas tada padeda pamiršti save, savo nuoskaudas ir atleisti? Tik Dievas. Kai būna sunku, meldžiu Dievo pagalbos. Netikėdami du žmonės, susidūrę su sunkumais, dažnai pasuka skirtingais keliais. Skaudu būna ne tik patiems sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Žmogus nori būti mylimas, o nusigręžia ir eina tolyn nuo to, kuris gali jį mylėti. Tikėjimas yra didelė dovana, malonė", – samprotavo D.Šumskas.

Gyvenimas yra pilnas netikėtumų, visokiausių iššūkių ir sunkumų: ir mažesnių, ir didesnių, ir paprastesnių, buitiškesnių, ir dvasingesnių – visos poros jų patiria. Kas tokiais atvejais gelbsti? Anot V.Šumskienės, tik tikėjimas padeda visus sunkumus ištverti.

Tėvystės rūpesčiai

"Pirmojo vaiko šeimoje dalia tokia, jog iš jų tėvai mokosi, – akimirką, kai po vienų santuokos metų gimė pirmagimis Nojus, prisiminė D.Šumskas. – Dievas yra geriausias pedagogas, vaikus reikia auklėti drauge su juo. Kaip Dievas su mumis elgiasi, taip ir mes turime elgtis su savo vaikais."

Ką vaikams suteikia tikėjimas ir kaip jie jį priima? V.Šumskienės teigimu, daug kas priklauso nuo vaiko amžiaus, nuo jo nuotaikų ir kitų dalykų. Vaikas auga ir formuojasi, todėl normalu, kad jis svyruoja.

"Mes skatiname juos tikėti, turime šeimos taisykles, o vaikai tą perima tiek, kiek gali. Mergaitės rečiau pasispyrioja, kai nenori dalyvauti Mišiose, tačiau sūnus dabar yra paauglys ir jaučiu, kad tai yra tas laikas, kada jis turi apsispręsti, ar šitos vertybės, kurias mes puoselėjame, tikrai taps jo. Mes, tėvai, galime tik palydėti jį šioje kelionėje. Jei mes vaiką priversime tai daryti, neaišku, kas iš to išeis. Jaučiu, kad su kiekvienu vaiku tai – kelionė. Vertybių perdavimas yra labai svarbus ir jos perduodamos ne žodžiais, bet pavyzdžiu. Vaikai žino, kokios mūsų vertybės, ir jiems reikia apsispręsti – priimti jas arba ne", – patirtimi dalijosi V.Šumskienė.