Tėvas Aldonas: sekti norisi džiaugsmingu žmogumi

Sakoma, kad, norint būti arčiau Dievo, reikia pažinti gerą kunigą. Tokiu tiltu į tikėjimą ir tikrųjų vertybių atsivėrimą daugeliui yra jėzuitų vienuolis kunigas Aldonas Gudaitis SJ. Gebėjimas šiltai bendrauti, subtiliai išklausyti, puikus humoro jausmas traukia prie šios asmenybės jauną ir seną, kasdien ir per šventes. Tačiau mūsų susitikimas – proginis.

– 2019-ieji paskelbti Jėzuitų misijos Lietuvoje metais. Jėzuitų bendruomenė juos pradėjo šūkiu: "Pažinti, pamilti, dalintis!" Kviečiame ir jus pasidalyti savo tarnystės dovanomis. Visų pirma, kodėl tapote kunigu ir pasirinkote Jėzuitų draugiją?

– Turiu dvynį brolį Algimantą, taip pat jėzuitą. Manau, mūsų apsisprendimą didele dalimi lėmė šeima, aplinka. Augome religingoje tremtinių šeimoje, tėvai augino šešis vaikus – penkis berniukus ir vieną mergaitę. Kai vakarais melsdavomės su šeimą, tėtis vis prašydavo sukalbėti poterius už tai, kad kuris iš brolių taptų kunigu.

Prienuose, kur gyvenome, buvo jėzuitų kunigas Antanas Gražulis, kuris labai nuoširdžiai dirbo su jaunimu. Aukodamas šv.Mišias jaunimui, pamokslaudavo neilgai, pabrėždavo vieną ar kelis esminius dalykus. Po šv.Mišių visada šventoriuje laukdavo, kiekvienam ranką paduodavo, pakviesdavo kartu kvadratą pažaisti. Jo pavyzdys taip pat įkvėpė.

Kai skauda, šypsokimės širdimi. Kai žiūrime į kryžių, supraskime, kad Dievas išaukština ne kančią, bet meilę.

Dar mudviem su broliu stiprų įspūdį padarė gal kokioje penktoje ar šeštoje klasėje girdėtas kunigo Alfonso Svarinsko pamokslas, kuriame jis komentavo Jėzaus žodžius: "Pjūtis didelė, o darbininkų maža." Sunku prisiminti, kuris iš mūsų pirmas pagalvojo, kad reikia prisidėti prie tų darbininkų, ir pasakė: "Reikia eiti į kunigus." Tik gerai atsimenu, kad ir kitas iškart pakartojo: "Ir aš eisiu."

Dabar, kai man 55-eri, galiu kalbėti ir apie Jėzaus asmens įtaką. Taigi pirmas atsakymas, kodėl tapau kunigu, būtų "nežinau", o kai imi atsigręžti į savo gyvenimo kelią, išryškėja tie kontūrai, vedę į pasirinkimą. Jėzuitų vienuolinę bendruomenę pasirinkau todėl, kad man labai svarbu rūpintis paprastu žmogumi. O jėzuitams rūpi ir žmogaus sielos, ir kūno gerovė. Mes manome: pirmiausia žmogui pasiūlyk duonos ir vandens, o paskui pradėk apie Dievą kalbėti.

– Nors su broliu bemaž vienu metu priėmėte sprendimą kunigauti, į kunigystę atėjote skirtingu keliu?

– Į kunigų seminariją abu stojome iškart po kariuomenės, bet tąkart mūsų nepriėmė – biografijoje aptiko antisovietinės veiklos. Tai trispalvę kėlėme, tai kokioje sueigoje dalyvavome, tai su kunigais "ekstremistais" bendravome. Be to, tėvai Sibire buvo, aišku, kad nesame labai lojalūs valdžiai. Kai po metų vėl stojome, mane priėmė, o Algimanto – ne. Seminarijoje kartu buvome tik metus: kai Algis įstojo, aš mokiausi paskutiniame kurse. Tačiau į Jėzuitų draugiją patekome tuo pačiu metu – 1986-ųjų birželio 11-ąją. Draugijoje mūsų keliai irgi buvo išsiskyrę: aš mokiausi Austrijoje, Algis – Amerikoje, aš dirbau Kauno jėzuitų gimnazijoje, Algis – Vilniaus. Tačiau visą laiką jaučiame vienas kito pagalbą.

– Ką jums pačiam davė jėzuitiška bendrystė?

– Mes, kaimo vaikai, buvome drovūs, menkai teturėjome socialinių įgūdžių. Aš augdamas gėdijausi žmonių, turėjau kompleksų, išgyvendavau dėl savo išvaizdos. Tai, kad mažiau plaukų ant galvos dabar man – kaip komedija, o tada buvo nemenka tragedija. Net ir kunigų seminarijoje bijojau viešai pasirodyti, kalbėti, o mokydamasis Austrijoje dėl savo baimių netgi lankiausi pas psichologą, taip pat jėzuitą. Susipažinęs su ignaciškuoju dvasingumu ir priartėjęs prie Jėzaus asmens, aš įveikiau savo kompleksus, išmokau į savo trūkumus ir silpnybes pažvelgti su humoru. Ne tik religine, bet ir psichologine prasme yra gerai į dalykus, kuriuos mes sureikšminame, pažvelgti šviesiai.

– Esate prisipažinęs, kad šviesiai pažvelgti išmokote ir į netektis.

– Kai mirė mama, tėtis, brolis, man buvo labai svarbu, kad Jėzus – ne vien Dievas, kartais kalbėdavausi su juo kaip su žmogumi ir tai mane palaikė. Man labai svarbu turėti draugų ne vien žmonių, bet ir Jėzų. Kai vėžiu susirgo sesė, meldėmės už ją, bet liga nesitraukė. Kartą ligoninėje kalbėjau rožinį ir susimąsčiau: negi Dievas toks primityvus, kad štai sukalbėsiu dešimt rožinių, ir liga pasitrauks? Tuomet atėjo kita mintis – psalmės atliepas iš Šventojo Rašto: "Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam." Suvokdamas, kad viskas laikina, ėmiau dėkoti Dievui už sesers gyvenimą, kad turėjau ją visus tuos metus.

Dėkingumas keitė žvilgsnį į ligą, vėliau – į netektį. Ėmiau koncentruotis ne į skausmą, ne į save, o į tai, kas vyksta aplinkui. Ateina žmonės, nuoširdžiai užjaučia, apkabina – tai skatina šypsotis. Tokia yra Dievo malonė ir dovana – pažvelgti į netektį šviesiai. Kai skauda, šypsokimės širdimi. Kai žiūrime į kryžių, supraskime, kad Dievas išaukština ne kančią, bet meilę. Nors Evangelijoje nekalbama apie Jėzaus juoką, tačiau Jėzui tikrai buvo būdingas džiaugsmas – paskui Jį ėjo minios, o sekti norisi džiaugsmingu žmogumi. Džiaugsmingumas yra pats tikriausias artumo Dievui ženklas.

– Ėjote Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus pareigas, dabar esate šios gimnazijos kapelionas. Visą laiką buvote ir esate arti jaunimo. Koks jis? O tėvai – ar pritariate daugumos nuomonei, kad jie šiandien visažiniai ir aktyviai besikišantys į mokymo reikalus?

– Negalima kalbėti apibendrintai. Yra labai šaunaus jaunimo ir labai puikių tėvų. Ne visi šiandien, paklausti, kuo vardu jų vaikas, atsako: "Teisininkas" arba "Gydytojas". Dauguma suvokia, kad akademiniai dalykai yra svarbūs, bet ne esminiai. Taip, svarbu, kas vyksta vaiko išoriniame gyvenime, tačiau dar svarbiau, kas vyksta viduje. Tais vidiniais dalykais gyvenantys ir krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės – laimingesni. Mūsų gimnazijoje privaloma socialinė praktika, kad vaikai pamatytų, kiek vienišumo, sužeistumo yra gyvenime. Net ir neturintis Dievo ir tikėjimo žmogus turi žmogišką pareigą padėti kitam. Būdamas su jaunais žmonėmis žaviuosi ir džiaugiuosi, kaip gražiai Dievas juose veikia.

– Supažindinkite su savo jėzuitiška šeima – juk esate Kauno jėzuitų namų vyresnysis?

– Lietuva ir Latvija sudaro vieną provinciją, joje yra 35 jėzuitai vienuoliai. Kauno jėzuitų namuose gyvename aštuoniese, prie jų dar priskirti dar du jėzuitai: vienas – iš Kulautuvos, kitas – iš Marijampolės. Gyvename trijuose pastato prie jėzuitų bažnyčios aukštuose. Vyriausiasis jau eina 94-us metus. Trys iš mūsų dirbame gimnazijoje ir gauname atlyginimą, kiti jėzuitai gyvena iš savo algų arba pensijų. Kadangi turime senyvo amžiaus gyventojų, kuriems reikalingas šiltas maistas, virtuvėje dirba kelios virėjos. Jos paruošia pusryčius ir pietus, vakarienę gaminamės patys. Patys tvarkomės ir kambarius, kiekvienas turime po atskirą. Dalijamės buities pareigas: nuvažiuoti į turgų produktų, tvarkyti iškylančius techninius ar ūkinius reikalus.

– Kokios buities pareigos jums arčiausiai širdies?

– Aš parūpinu produktų iš kaimo. Mielai nuvažiuoju pas kaimynus bulvių ar kitų daržovių. Man labai patinka grybauti, todėl pas mus niekada netrūksta grybų. Na, ir dujų ūkis – ant mano pečių.

– Pasitikdami Lietuvos jėzuitų jubiliejinius metus, vilniečius, kauniečius ir šiauliečius vaišinote sriuba, kuri ir prieš 450 metų garavo ant jėzuitų stalo. Šiandien su mūsų skaitytojais dalijatės jos receptu, tačiau papasakokite ir šios žirnienės istoriją.

– Nuo seno susiklostė tradicija: kai vienuolį naujoką aplankydavo jo motina, tą dieną ji virdavo sriubą. Sočią, kad pamaitintų vienuolius ir dar varguoliams liktų. Nuo Ignaco laikų jėzuitams buvo svarbu pasirūpinti ne tik siela, bet ir kūnu. Ta sriuba simbolizavo ir šilumą, jaukumą, sveikatą. Pasaulyje žinoma ne tik jėzuitų žirnienė. Gaila, kad tik anglų kalba galima paskaityti 100 jėzuitų receptų knygą. Joje yra sukaupti valgių, kuriuos gamino jėzuitų vienuoliai, receptai.

– Koks yra jūsų laikas sau? Juk atrandate valandėlę kitą ne pareigoms?

– Žinoma. Mes turime ir atostogų. Kartą per metus jėzuitai turi galimybę pailsėti kur nors Europoje pas brolius jėzuitus. Aš dažniausiai važiuoju į Austriją, ten kur nors kalnų namelyje pabūnu gamtoje, pamedituoju. Turime ir krikšto vaikų, todėl bendraujame su jų šeimomis, galime drauge praleisti savaitgalius. Labai gera pabūti su broliu Algimantu. Abiem nesvetimas humoro jausmas, todėl mudviem bendraujant skamba anekdotai, juokas.

– Dar girdėjau, kad ir dainuojate gražiai, bet dabar – apie humorą. Gal papasakotumėte kokį nors anekdotą apie jėzuitus?

– Lanko vienuoliai per Šv.Kalėdas danguje Juozapą ir Mariją, susilaukusius kūdikėlio Jėzaus. Visi galvoja, ką čia padovanojus. Domininkonai įteikia gintarinį rožinį, benediktinai – paauksuotą Bibliją, o Ignacas pasilenkia prie Juozapo ir Marijos ir klausia: "Tai į kurią mokyklą vaiką leisite?" Arba štai dar vienas.

Mirė doras, pamaldus žmogus ir buvo šv.Petro įleistas į dangų. Ten jis sutiko jau anksčiau mirusį savo bičiulį, kuris jam pasiūlė parodyti dangaus įžymybes. Pirmiausia jie rado sėdintį šv. Pranciškų, kuris glostė stirneles, kalbėjosi su paukšteliais ir drugeliais. Paskui jie nuėjo pas išmintingą Bažnyčios daktarą šv.Tomą Akvinietį. Salės viduryje – didžiulis rašomasis stalas, apkrautas knygomis. Naujokas pasidžiaugė ir prašo bičiulio: "Kai gyvenau žemėje, teko pažinti tokius labai veiklius vienuolius, vadinamus jėzuitais. Girdėjau, kad juos įkūrė kažkoks karininkas Ignacas Lojola. Norėčiau jį pamatyti." Tačiau bičiulis atsakė: "Ne, tai visiškai neįmanoma. Šv.Ignacas yra labai užsiėmęs. Jis Švenčiausiajai Trejybei rekolekcijas veda!"

– Su šypsena atsisveikindama dėkoju už pokalbį ir visų skaitytojų vardu linkiu prasmingų jubiliejinių metų.

Apie lietuvišką jėzuitų veiklą

Jėzaus draugija, arba jėzuitai, yra tarptautinė Romos katalikų bažnyčios vyrų vienuolija, kurią 1540 m. įkūrė Ignacas Lojola.

Prieš 450 metų (1569 m. spalio 28 d.) į Vilnių atvyko keturi pirmieji jėzuitai, davę pradžią du šimtmečius trukusiai ir ilgainiui stiprėjusiai jėzuitų misijai Lietuvoje. 1773 m. jėzuitų veikla Lietuvoje buvo sustabdyta, tačiau paliko ryškų pėdsaką šalies kultūriniame, mokslo, švietimo gyvenime.1919 m. jėzuitų veikla Lietuvoje atgaivinta, sovietmečiu jie veikė pogrindyje, o 1990 m. vėl atsikūrė.

Šiuo metu Lietuvos jėzuitai darbuojasi ir tarnauja Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje. Joje yra vos 35 jėzuitai vienuoliai, bet provincija Lietuvoje turi daug veiklų.

Pasaulyje iš viso skaičiuojama 16 tūkst. jėzuitų, bet jų bendradarbių yra apie 80 tūkst. Jėzuitai visame pasaulyje kuruoja dešimtis aukštųjų ir šimtus vidurinių mokyklų, leidžia periodinius leidinius ir knygas, išvystę plačią misijų veiklą.

Jėzuitų siekis būti arčiau paprasto žmogaus, suteikti jam dvasios stiprybės, rūpintis jo sielovada nulėmė, kad Lietuvos miestuose jėzuitai kūrėsi ne pakraščiuose, o pačiose judriausiose miestų vietose, siekė bažnyčias ir namus statyti netoli miestų turgaus, kur anais laikais iš aplinkinių ir tolimesnių kaimų ir miestelių atvykdavo prekiautojai ir pirkėjai.

Pasak istoriko humanitarinių m. dr. Liudo Jovaišos, jėzuitų nuopelnai Lietuvos istorijai – dideli: jie pirmieji ėmė duoti dvasines pratybas (vesti rekolekcijas) ir vykdyti misijas atokiuose kaimuose, pirmieji sukūrė vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigų (gimnazijų ir universiteto), muzikos mokymo institucijų ir vaistinių tinklus, pirmieji pradėjo statyti dramos ir baleto spektaklius, pirmieji pastatė lotyniško kryžiaus plano kupolines bazilikas ir klasicizmo architektūros kūrinius, pirmieji iš Lietuvos nukeliavo į Indiją, Kiniją, Iraną ir Armėniją, įsteigė pirmąją observatoriją, įvedė pirmąjį akademinį matematikos kursą, parengė ir išleido pirmąją Lietuvos istoriją, pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, pirmąjį muzikos vadovėlį, pirmuosius kalendorius ir laikraščius, išlaikė produktyviausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvę.

Jėzuitų bažnyčios: Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčia, Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčia, Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčia, Šiaulių Šv.Ignaco Lojolos bažnyčia, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija Lemonte (JAV).

Jėzuitai pirmieji pasaulyje sukūrė globalų gimnazijų tinklą, kuriose laikytasi vienodų standartų. Jėzuitų mokymo įstaigos Lietuvoje: Vilniaus jėzuitų gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija, Kauno Šv.Ignaco Lojolos kolegija, Šiaulių jėzuitų pradinė mokykla.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aistė

Aistė portretas
eikit pasigydyti, jūs "išmintingieji" rašeivos, juk gydymas nemokamas

Anonimas

Anonimas portretas
trūksta informacijos, kodėl nebėra jėzuitų vyskupijų valdytojų.

o

o portretas
ka dar js myli be dievo ?
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių