Šv. Kalėdos: buvimas kartu yra didžiausia dovana | KaunoDiena.lt

Šv. Kalėdos: buvimas kartu yra didžiausia dovana

"Sustok, paklausk vardo, pasikviesk, paskambink, skirk laiko..." – ant šv. Kalėdų slenksčio stovintiems "Kauno dienos" skaitytojams primena Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ.

– Baigiasi metai, kupini politinių skandalų ir ginčų, paliesti emigracijos, su ženklia takoskyra tarp blizgančios visuomenės, vadinančios save elitu, ir paprastų žmonių, kurie iš nevilties šaukiasi televizijos pagalbos tarpusavio santykiams aiškintis. Kas šiame įvairialypiame kontekste yra šv.Kalėdos? Ar jose dar likę tikrosios šventės prasmės?

– Yra visa tai, ką išvardijote, bet ir gerokai daugiau. Šeimose gimė vaikai, kažkas baigė mokslus, kažkas susirado naują darbą, ką nors gražaus sukūrė. Visuma yra gerokai platesnė. Pažiūrėkime, kokia buvo tikrųjų Kalėdų, kai gimė Jėzus, situacija: romėnų okupacija, mokesčiai, vargas, Šventajai Šeimai reikia kažkur keliauti, nėra kur prisiglausti, daug nepriteklių ir tamsos. Bet šventės prasmė nepriklauso nuo to meto aplinkybių, o nuo to, kaip tu pats ją išgyveni. Galime prisiminti Teofilių Matulionį, šiemet paskelbtą palaimintuoju. Daugybė metų lageriuose, kalėjimuose, persekiojamam. Atrodo, baisiausia neteisybė ir tamsa, bet jo viduje – ramybė ir šviesa, laiškuose – gražūs linkėjimai kitiems. Net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis jam Kalėdų šventė buvo prasminga. Svarbiausia, kaip žmogus, esant tokiai situacijai, sugeba patirti ir išgyventi šventę. Aplinkybės gali tik padidinti ar šiek tiek aptemdyti šventės džiaugsmą, bet šventės esmė dėl to nepasikeičia.

– Įvairios organizacijos, televizijos rengia gausybę paramos projektų – lyg ir netrūksta noro padėti tiems, kuriems išties ta pagalba reikalinga. Bet esame nuolat raginami – pirk, aukok. Ar, jūsų manymu, tokios gerumo akcijos neapaugo komercija? Gal vis dėlto per mažai kalbame apie dėmesį kitam žmogui, būtinybę dalytis laiku ir dėmesiu, o ne vien pinigais?

– Na, geriau taip negu visai nieko. Ta parama pasiekia žmones, kuriems reikia pagalbos. Tik būtų labai negerai, jeigu taip paaukojęs nusipirkčiau sau ramią sąžinę, kad man daugiau nieko nebereikia daryti. Šiemet šventėme popiežiaus Pranciškaus paskelbtą vargstančiųjų dieną. Kauno arkivyskupija išleido tokį knygos skirtuką, kur surašyti konkretūs dalykai, ką galima padaryti: sustok, paskambink, paklausk vardo, pasikviesk, skirk laiko… Svarbi yra asmeninė pagalba, asmeninis prisilietimas prie žmogaus. Gerumo akcijos padeda žmogui, kuriam tos pagalbos reikia, bet aš manau, kad tokie dalykai turėtų padėti tapti geresniam ir tam, kuris padeda. Būtų labai liūdna, jeigu kažkokia pinigine auka išsipirktume nuo galimybės tapti geresniems.

– Viena yra tapti geresniam duodant, bet yra ta gaunančioji pusė. Lietuvoje daug žmonių, kurie tarsi ir įpratę reikalauti: mums blogai, mums turi duoti, mums privalo paaukoti! Kaip pasiekti tokių žmonių širdis ir mąstymą, kad ir jų indėlis svarbus, kad ir nieko neturėdami, jie gali daryti gera, o ne tik patys gauti?

– Padėti galima įvairiais dalykais. Parapijose bandome įtraukti į geras veiklas įvairius žmones: tie, kurie neturi iš ko paaukoti, gali prisidėti savo darbu, paslaugomis. Tai viena iš galimybių. Daug platesnė tema, kai žmogus įpranta gyventi iš pašalpų ir paramos: iš pradžių gal negali užsidirbti ir kurti orų savo gyvenimą, o paskui jau ir nebenori, nes jam taip savotiškai patogu.

– Papuošta Kalėdų eglutė yra tik vienas iš šventės akcentų, šiemet kauniečiai ypač kritikuoja pagrindinę miesto eglę Rotušės aikštėje. Kaip jums ji atrodo? Ar šiemetė miesto eglė nėra tik tos paviršium plaukiančios mūsų vartotojiškos kultūros atspindys ir nereikėtų pykti, kad veidrodis kreivas?

– Kiekvienas dalykas gali sulaukti kritikos. Prisimenu, gyvenau Romoje ir ten vienoje iš pagrindinių aikščių pastačius eglutę pasipylė daugybė kritikos. Prie Šv.Petro bazilikos paprastai puošiama paprasta didelė eglė, kurią popiežiui padovanoja koks nors kraštas. Šalia visada įrengiama prakartėlė, kurios žmonės traukia pažiūrėti. Šiemet mūsų kaimynai lenkai iš Elko vyskupijos padovanojo popiežiui elgę, kuri užaugusi vos keliolika kilometrų nuo Lietuvos sienos. Ji dabar puošia Šv.Petro aikštę. Kas natūralu, kas miela, šilta, tas labiausiai ir džiugina. Kai visko vienoje vietoje per daug, nelieka harmonijos. Mūsų Rotušės aikštėje – įdomiai papuošta eglė, bet šalia jos kubai, deja, užgožia pačią eglę. Karuselės vaikams taip pat gali būti, bet kitoje vietoje, o ne pačioje aikštėje. O labiausiai išmuša iš vėžių komercinė reklama prie pat Kalėdų eglės. Gal, norint padaryti gražų dalyką, labai reikia rėmėjų, bet Kalėdos yra gerumo, dovanojimo, o ne tiesioginės reklamos laikas.

Pagrindinis dalykas ir yra, kad Dievas mus apdovanojo gabumais, mus supančiais žmonėmis, galimybėmis, todėl ir mes stengiamės kitus apdovanoti.

– Dauguma Europos šalių apsiriboja klasikinėmis eglėmis be įmantrių puošmenų. Ar įmanoma alternatyva toms rekordų besivaikančioms Kauno eglutėms?

– Eglė nėra toks jau senas šv.Kalėdų akcentas, bet ji visuomet žaliuoja ir simbolizuoja gyvybės medį. Medis primena apie gyvybę, ir natūrali kvepianti eglės šaka iš tiesų kelia nuotaiką. Kita vertus, o kokios šv.Kalėdos be prakartėlės? Jėzus gimė ne užeigos namuose – ten nebuvo vietos. Jis gimė ten, kur naktį buvo laikomi gyvuliai. Pirmoji prakartėlė, įrengta šv.Pranciškaus Asyžiečio, buvo tam tikra inscenizacija paprastame tvartelyje, kaip tai ir galėjo iš tiesų būti. Todėl ir dabar prakartėlėse ne tik tos figūros svarbios – Jėzus, Marija, Juozapas, piemenys, bet ir avys, jautis, asilas, o neretai ir gyvi gyvūnai primena tą aplinką, kurioje Jėzus gimė. Miesto vaikams ypač įdomu ir smalsu pamatyti gyvūnus. Todėl ir šiemet šv.Kalėdas švenčiame su prakartėle ir gyvomis avelėmis prie arkivyskupijos kurijos vartų. Tai svarbus akcentas tikintiems žmonėms – primena Betliejų, Jėzaus gimimą, natūralumą, Dievo dovanojimą, kad šią žinią galėtų išgirsti ir suaugusieji, ir vaikai. Prakartėlė nėra vien skulptūrėlės, tai ir geroji šv.Kalėdų žinia.

– Dovanos, dovanos, dovanos… Bene daugiausia apie jas kalbama prieš Kalėdas. Kokia geriausia, pati tikriausia šv.Kalėdų dovana?

– Kalėdų kūdikis visada yra pati didžiausia dovana, kokią tik galima įsivaizduoti. Žmogus yra didžiausia dovana. Prisimenu, studijavau Vilniuje, tada Kūčios ir šv.Kalėdos būdavo darbo dienos, o studentams – mėnesio pabaiga, atsiskaitymai, egzaminai. Neplanavau grįžti į namus Biržuose, tada mano tėvelis gyveno vienas, bet taip pavyko su dėstytojais susitarti ir visus atsiskaitymus užbaigti iki gruodžio 24-osios pietų. Sėdau į autobusą ir vakare jau buvau namuose. Mačiau tokį džiaugsmą savo tėvelio akyse! Aš neparvežiau jokios dovanos, bet mums abiem buvo labai gera ir džiugu sėsti kartu prie Kūčių stalo. Reikėtų suprasti, kad buvimas kartu yra didžiausia dovana – šeimose praleisti laiką kartu, parodyti dėmesį vienas kitam, peržiūrėti nuotraukas, papasakoti šeimos istorijų vaikams. Daiktas džiugina, kol išpakuoji. Gal dar šiek tiek – kol pasinaudoji, ir viskas. O gražus buvimas kartu džiugins visą gyvenimą. Tikriausiai vaikai daugelį jiems dovanotų dovanų užmirš, bet jeigu bus praleista graži diena kartu bendraujant, žaidžiant, jie tai prisimins labai ilgai. Taip galima ir kitus apdovanoti: nueiti pas kaimyną su savo sausainiais ir kartu pabūti ar ką nors kitą aplankyti. Svarbiausia nebijoti: kaip čia tai padaryti, ką pagalvos, mes taip nedarome. Reikia peržengti tą slenkstį. Pasiūlykite vyresnio amžiaus kaimynams nuvežti juos į bažnyčią, nes jiems gal sunku, gal jie patys negali. Suvažinėkite du kartus, keli kilometrai pirmyn ir atgal – nieko tokio, bet tiems žmonėms gal bus pati didžiausia dovana. Ir tai padarę tikrai jausitės laimingi.

– Ko nereikėtų dovanoti savo artimiesiems šv. Kalėdų proga?

– Nesinori pasinerti į smulkmenas ir gerų ar blogų pirkinių vardijimą. Nereikia dovanoti to, kas atrodytų kaip papirkimas: aš tau dovanoju, bet tada tu turėsi kažką… Vaikams sakoma, kad gavę dovanų jie turės būti geri, iš suaugusiųjų vėl kažko tikimasi. Dovana ir yra dovana, dovanojama be sąlygų. Ir dovanos vertė priklauso ne nuo kainos, o nuo širdies.

– Neretai ir suaugusiesiems, ir vaikams prieš didžiąsias šventes kyla klausimas: tai vis dėlto yra tas Kalėdų Senelis ar ne? Ar Kalėdų Senelio laukimas neužgožia pačios šventės? Ir kaip reikėtų kalbėtis su vaikais apie Kalėdų Senelį, be kurio jie šios šventės tikrai neįsivaizduoja?

– Galiu pasakyti, kad Kalėdų Senelis tikrai yra. Tikriausiai daugelis yra pamiršę, kad tai – šv.Mikalojus. Beje, jis yra ir Kauno miesto, jūreivių ir upeivių globėjas. Daugybę šimtmečių Europoje dovanų gruodžio 6-ąją atnešdavo šv.Mikalojus, IV a. Miros vyskupas, apie kurį yra daug legendų, kaip jis apdovanodavo, padėdavo žmonėms. Iš to ir kilo tradicija dalytis dovanomis. Šiemet švenčiant 500 metų Reformacijos sukaktį galima prisiminti, kad Martinas Lutheris ėmė skatinti dovanomis dalytis per šv.Kalėdas, nes gimęs kūdikėlis Jėzus yra pati didžiausia dovana. Pagrindinis dalykas ir yra, kad Dievas mus apdovanojo gabumais, mus supančiais žmonėmis, galimybėmis, todėl ir mes stengiamės kitus apdovanoti. Kai esu gavęs labai daug, tai galiu ir dalytis. Todėl labai gražu ir vaikams patirti dalijimosi ir dovanojimo kitam džiaugsmą. Jeigu vaikas užauga iki pilnametystės ir tik gauna, gauna, gauna, jam visi ir turi duoti. Išmokykime vaikus dovanojimo džiaugsmo. Rankdarbis, pasveikinimas, aplankymas gali būti vaiko dovana kitam. Juk visi žinome, kas yra Kalėdų Senelis: tai mes – tie, kurie dovanojame.

– Šventės dažnai ne tik suvienija šeimas, artimuosius. Gyvenimiškos situacijos įvairios – tėvai išsiskyrę, vaikai nori aplankyti Kūčių vakarą ir vieną, ir kitą. Kaip žmonės juokauja, dviejų vakarienių po dvylika patiekalų įveikti neįmanoma. Kaip elgtis tokiais atvejais, kad šventė džiugintų, o ne taptų kivirčų priežastimi?

– Visų pirma reikia turėti sveiko proto, tada viskas galima. Žinoma, tai jautri tema, kai tėvai išsiskyrę, bet ir šiaip šeimos nori aplankyti ir vienos, ir kitos pusės tėvus, kitus artimuosius. Pirmiausia nereikėtų akcentuoti valgio. Svarbiausia – buvimas kartu ir dalijimasis, juk gali būti ir kuklus pasivaišinimas. Galimybių yra, tik reikia geranoriškumo – atsisakyti savo principų, ambicijų, kažkokio užsigavimo, bet galvoti, kaip sukurti džiugią šventę kitiems.

– Kokios, jūsų manymu, turėtų būti tobulos šv.Kalėdos?

– Kai sako "šventos Kalėdos", tai ir yra svarbiausia – šventos! Vieniems tai žiemos šventė, kitiems – dar kažkas, bet aš kalbu apie šventas Kalėdas. Krikščioniui, katalikui tai yra ramybės, susitaikymo su žmonėmis ir su Dievu laikas. Jeigu reikia – ir susitaikymas per sakramentinę išpažintį, taip pat šventimas liturgijoje – šv.Mišiose, kur sutinkame Jėzų Dievo Žodyje, Eucharistijoje. Tokias įsivaizduoju tikinčio žmogaus šv.Kalėdas, nes dažnai kyla pagunda akcentuoti antraeilius dalykus – puošmenas, valgius, dovanas.

– Šv.Kalėdos – puiki proga ne tik švęsti, bet ir…

– Laiške efeziečiams yra tokia eilutė: "Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės." Tai tegul bent jau metai nesibaigia su jūsų rūstybe – reikia mokėti susitaikyti, atleisti vienas kitam, pradžiuginti vienam kitą. Kartais žmonės mėgsta didelius pažadus, kad kitąmet darys tą ar aną. Sakyčiau, geriau koks nors mažas įvykdytas dalykas negu dideli pažadai, kurie nežinia, kaip bus realizuoti.

– Kaip jūs šiemet švęsite šv.Kalėdas? Su kuo sėsite prie Kūčių stalo?

– Man šventės prasidėjo gerokai anksčiau. Pastarąją savaitę dalyvavau dešimtyje susibūrimų, kuriuos galima pavadinti savotiškomis Kūčiomis. Prie Kūčių stalo paprastai sėdama su šeima, o vyskupas su daugeliu perkeltine prasme yra kaip šeima, kuri – labai didelė. Tai ir kunigai, su kuriais susitikome, vyskupijos institucijų darbuotojai, kurie daug nuveikė įvairiose srityse, – su jais susirinkome prie bendro stalo. O dar savanoriai, mokytojai, labdaros valgyklos lankytojai… Su visais net nespėjau pabendrauti, jų aplankyti – sutapo susitikimų laikas. Kūčių vakarą sėsime prie stalo su artimiausiais bendradarbiais, o paskui – Piemenėlių šv.Mišios arkikatedroje.

Man šventės prasidėjo gerokai anksčiau. Pastarąją savaitę dalyvavau dešimtyje susibūrimų, kuriuos galima pavadinti savotiškomis Kūčiomis.

– Ar jūs, kaip vyskupas, be šv.Mišių, dar turite kokių nors ypatingų Kūčių ar šv.Kalėdų tradicijų?

– Stengiuosi prisiminti žmones, apdovanoti juos. Ir pats sulaukiu daugybės sveikinimų. Visiems, kurie sveikina, dovanoja ką nors, noriu labai nuoširdžiai padėkoti. Po Piemenėlių šv.Mišių visada išeinu prie bažnyčios durų ir rankos paspaudimu sveikinu kiekvieną išeinantįjį. Tiek daug šypsenų būna, tiek daug džiaugsmo, gerų žodžių. Tai yra tas tikrasis šventinis džiaugsmas.

– Kalėdas vienaip ar kitaip švenčia ir netikintieji. Ko palinkėtumėte jiems?

– Visus įtraukia šventės nuotaika. Neišskirdamas nieko, visiems palinkėčiau džiugesio širdyje, dėkingumo, mokėjimo vertinti tai, kas buvo gera, ir pasidžiaugti tuo, atleidimo ir susitaikymo. Ir, žinoma, to gero ryžto žengiant į priekį, žvelgiant į kitus metus, kurie Lietuvai bus ypatingi. Kai mes visi padarome nors po truputį, prasideda dideli dalykai. Tad linkiu, kad tokia dvasia visi ir gyventume.



NAUJAUSI KOMENTARAI

malonu pabuti su kitais

malonu pabuti su kitais portretas
jei tarp ju nera isimaises bebras !!

:)

:) portretas
Labai protingas zmogus. Jezuitams, apskritai, ugdymas yra pamatinis dalykas.

tdomu

tdomu portretas
ar baznycia ras jegu savyje pasmerkti lietuvos verslinykus uz ju nuodemes tautai.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių