Svarbu nepamiršti svajoti ir kolekcionuoti įspūdžius

Muzikos supiršti

Šviesioje ir jaukioje fotografijos studijoje tvyro naminių keksiukų su avietėmis kvapas, o visa Živelių šeima – Rūta, Dainius, Guoda ir Vincentas – spinduliuoja ramybe ir tyru džiaugsmu. Šiandien ši studija – R.Živelienės darbo, idėjų generavimo vieta, svajonių išspildymo simbolis, kurį pasiekti buvo įmanoma tik turint tvirtą užnugarį.

"Ji sakė, kad už suvalkiečio informatiko niekada netekės, o štai ir ištekėjo", – paklaustas apie pažintį su būsima sutuoktine šypsosi Dainius.

Iš Marijampolės į Kauną informatikos mokslų krimsti atvykęs Dainius su Rūta susipažino Kauno technologijos universiteto (KTU) chore "Nemunas".

Iš pradžių jaunuoliai vienas kitam nekrito į akį, tačiau po trejų metų, 2005-aisiais, per Vilniaus dainų šventę jų balsai "susiderino". "Rūta yra aitvaras, o aš – akmuo. Aš ne per sunkus, kad ji galėtų skristi, bet kartais prilaikau ją, kad per toli nenuskristų", – sako Dainius.

Daininga šeima

Ar labai skiriasi mergaitės ir berniuko auklėjimas? Živeliai įsitikinę: viskas priklauso nuo vaiko būdo, ne nuo lyties.

"Auginant vaikus svarbiausia yra besąlygiška meilė. Juk vaikai niekada nemylės tėvų taip, kaip tėvai myli vaikus. Tai neišvengiama", – sako D.Živelis. Pritardama vyrui, Rūta prisipažįsta: ji šeimoje – griežtoji mama, o tėtis – gerasis žaidėjas.

"Mūsų brangios močiutės, kurios yra labai svarbios šeimai, visad giria vaikus, kad šie yra geri. Šeimoje mes esame tikri plepiai, taip ir problemas sprendžiame – daug kalbamės. Bendraujame su vaikais, iš naujo atrandame vienas kitą, bandome įsiklausyti į tai, ką sako vaikai, nes jei neišgirstame, galime daug prarasti", – sako moteris, ypač vertinanti su šeima praleidžiamą laiką.

Živeliai įsitikinę: tai, kokioje aplinkoje auga vaikai, daro didelę įtaką – juk kriaušės po obelimi nesimėto. Abu su žmona visada dainavę – Dainiui dainos buvo tarsi nulemtos kartu su vardu – nuo gimimo kelias savaites Gintu vadintą berniuką daininga mama galiausiai nusprendė pervardyti Dainiumi.

Nieko keista, kad muzika yra tapusi neatsiejama mažųjų Živelių gyvenimo dalimi. Dešimtmetė Guoda lanko muzikos mokyklą, groja gitara, mokosi solinio dainavimo ir šoka. Septynmetis Vincentas taip pat dainuoja, groja pianinu ir žaidžia krepšinį.

"Svarbu, kad vaikai suprastų, jog yra disciplina. Jei ką nors pradėjai, turi rimtai dirbti. Pavyzdžiui, Vincentui nelabai patinka pianinas, bet jis turi skambinti, nes mokosi muzikos mokykloje ir jam patinka dainuoti", – auklėjimo filosofija dalijasi Dainius. Jo manymu, blogiausia, kai tėvai savo neišspildžiusias svajones bando įgyvendinti per vaikus, tačiau tai, anot Rūtos, sunkiai išvengiama.

"Aš visada norėjau šokti, todėl ir Guodą leidau į baletą, bet po kelerių metų ji nusprendė, kad to nenori. Nuliūdau, bet juk ji pabandė, jai nepatiko ir pasirinko muziką – turime leisti vaikams patiems spręsti", – aukso vidurio kelią siūlo moteris.

Aktyvūs ir užimti Živelių vaikai sugeba puikiai mokytis ir vis dažniau supranta, kad vienam be kito – sunku. Kai sesė – anot tėvų, tikra šeimos ramybė, vasarą buvo stovykloje, vietoje nenustygstantis Vincentas pripažino, kad jam jos labai trūksta.

Svajonių link

R.Živelienė iš patirties sako, kad visi patyrimai vienaip ar kitaip žmogui skirti ne be reikalo ir jie atveda į teisingą kelią ir tikslą.

"Studijavau vadybos mokslus, nes mano vyresni broliai pasirinko šią specialybę, o ir tėvai skatino – tada tai buvo madingi mokslai. Tačiau vadyba niekada nebuvo mano pašaukimas – norėjau studijuoti lietuvių filologiją... Iš tikrųjų man teko dirbti ir padavėja, ir pardavėja, ir nors jau kelerius metus užsiimu fotografija, turiu pripažinti, kad taip nemėgti vadybos mokslai tikrai praverčia ir šiandien", – apie ieškojimus pasakoja R.Živelienė.

Meniškos sielos mama, augindama pirmagimę, užsiėmė ir vilnos vėlimu, gamino įvairius rankdarbius, vėliau kartu su vyru Dainiumi atidarė internetinę gaminių parduotuvę. "Juokiamės, kad tada mūsų miegamajame kartu su mumis visur aplink buvo ir vilna", – prisiminę šypsosi Živeliai.

Kad ir kokia veikla būtų užsiėmusi, moteris neįsivaizdavo gyvenimo be fotoobjektyvo. "Pirmas mano fotoaparatas buvo mažas "Sony", su juo fotografavau viską iš eilės. Vėliau vienos kelionės Amerikoje metu, įsigyjau veidrodinį – ir vėl fotografavau viską iš eilės. Ilgainiui pradėjau fotografuoti draugų šventes, visiems buvo gera, smagu, o ir rezultatas patikdavo. Pagalvojau: kodėl man nedaryti to, kas malonu, ir dar iš ko galima užsidirbti?" – apie lėtą fotografijos jaukinimąsi pasakoja Rūta.