Šv. Jurgio bažnyčia pasislėpė po pastoliais – aptiktas netikėtas radinys

Laikini apribojimai

Iki šiol Bernardinų vienuolyne ir Šv.Jurgio Kankinio bažnyčioje vykę darbai miestiečių ir smalsių turistų nestabdė. Nuo liepos vidurio pagrindinis šventovės įėjimas atitvertas "Stop" juosta, o tikintieji Šv.Mišioms, Krikštui ar Santuokos sakramentui laikinai kviečiami į koplyčią. Į šventovės vidų gali patekti tik broliai pranciškonai ir čia dirbantys specialistai: sieninės tapybos, lipdybos, skulptūros, tinko restauratoriai, mūrininkai, santechnikai, elektrikai ir kiti statybos darbų specialistai.

"Gal kas nors mane įleis?", – prie kiekvieno išeinančiojo lauk tekinas skubėjo klebonas Ignas, kurį praėjusios savaitės vidury Dievo keliai atsitiktinai atvedė į Kauną. Šv.Jurgio Kankinio bažnyčią matęs tik iš tolo, savaitės viduryje radęs laisvesnę minutę dvasininkas vairuotojo paprašė stabtelėti prie Dievo namų Kauno pilies pašonėje. "Jei turi aureolę – užeik", – iš už kampo su šypsena išniręs pranciškonų gvardijonas brolis kunigas Paulius Saulius Bytautas OFM, per pečius apglėbė pirmąsyk matytą svečią. Kairia ranka jis atsargiai kilstelėjo "Stop" juostą, o dešine klebonui Ignui ištiesė geltoną apsauginį šalmą.

"Taip reikia", – išimties tvarka vidun klajoklį kvietė brolis pranciškonas. Dievo tarnams įkandin į remontuojamą šventovę įsmukome ir mes.

Šįsyk dairėmės tik po bažnyčios vidų – į vienuolyno erdves nosies nekišome. Kone prieš du mėnesius kalbintas brolis Paulius trečiajame aukšte pūtė dulkes nuo palangių ir džiaugėsi vykstančiais darbais, kurie vienuolyne bus baigti iki Šventojo Tėvo Pranciškaus vizito Kaune.

"Žinoma, su lyg ta diena viskas nesibaigs. Dar nemažai reikia nuveikti", – P.S.Bytautas žvilgsniu glostė kiekvieną Šv.Jurgio Kankinio bažnyčios sienų centimetrą.

Darbai vyksta etapais

Tvarkybos darbai Bernardinų vienuolyno ir Šv.Jurgio Kankinio bažnyčios pastatų komplekse vyksta jau kone dešimt metų. Nors brolių pranciškonų lūpose dažniau minimi 1992-ieji, kai bažnyčią perėmė Kauno miesto savivaldybė. Dar po metų pradėta vienuolyno perdavimo procedūra po sovietmečio atsinaujinantiems mažesniesiems broliams. Padrąsinti kardinolo Vincento Sladkevičiaus jie čia apsigyveno 1995 m. Bažnyčią Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv.Kazimiero provincija perėmė 2005 m. Dar po trejų metų per Šv.Jurgį pašventintas laikinasis altorius. Nuo tada sekmadienius švęsti broliai pradėjo bažnyčioje. Nuo 2009 m. bažnyčioje ir vienuolyne pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai.

Tinkas ir visi lipdiniai restauruojami. Vėliau – konservuojami geresniems laikams.

Per du etapus, anot P.S.Bytauto, sutvarkytos bažnyčios durys, pagrindinis įėjimo portalas, šoninių fasadų karnizai. Atverta užmūryta anga į vakarinį vienuolyno koridorių, atkurti šventovės langai, daugumoje jų įstatyti vitražai su šventųjų ir globėjų atvaizdais, atidengtos freskos ant sienų. Antrojo etapo metu senojoje zakristijoje atrasta unikali XVI a. pabaigos sieninė tapyba – Kristaus ir Švč.M.Marijos monogramos, kurias slėpė ne vienas dažų sluoksnis. Atidesnė akis sienose nesunkiai pastebės pieštas gėles, vynuoges ir angelus.

Broliai pranciškonai svajoja, kad galinis, naujai atvertas senasis gotikinis įėjimas į bažnyčią vėl taps pagrindiniu, mat tik žvelgdamas iš jo gali suvokti suvoki pirmųjų statytojų užmojį ir šventovės didybę.

"Bažnyčia ir vienuolynas XV a. pabaigoje statyti 25 metus. XVII a. kompleksas tris kartus degė. Tiek kartų jis buvo atstatytas, – apie sienose paliktus laiko pėdsakus kalbėjo architektė Asta Prikockienė. – Taigi, turime XV a. išorinį kevalą, viduje – XVII a. kolonas, skliautus ir piliastrus. Norime žmonėms parodyti, kad šventovė – ne vienalaikis pastatas."

Tai bus padaryta trečiuoju darbų etapu, kuris įsibėgėjo liepą.

Restauruoja ir lipdinius

"Šie darbai – tarsi gydomosios procedūros", – šyptelėjo paveldo apsaugos specialistė A.Prikockienė.

Jai antrino darbus atliekančios bendrovės "Virmalda" restauratorė Ramunė Balandžiūnienė, ranką pridėjusi prie Gelgaudiškio dvaro, Švč.Trejybės bažnyčios Vilniuje ir kitų šalyje gerai žinomų istorinių objektų virsmo. Trečiuoju etapu, anot specialistės, atliekami tinko restauravimo-konservavimo darbai. Neliesta liks tik polichromija, o architektūros, skulptūros ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių dekoras bus konservuojamas ir restauruojamas.

"Skliautų nerviūrų, kolonų kapitelių augalinių motyvų lipdyba iš stiuko ir plokštumų tinkas konservuojamas ir restauruojamas remiantis atliktais tyrimais, technologų rekomendacijomis. Atliekama gausybė kitų įvairių procedūrų: antiseptikavimas, druskų šalinimas, lipdyto dekoro ir autentinio plokštumų tinko pritvirtinimas prie mūro klijuojančiomis injekcijomis, tinko struktūros sutvirtinimas tirpalais, lipdybos netekčių atkūrimas stiuku, lipdant vietoje", – vardijo R.Balandžiūnienė.

Šventovės vidus bus dažomas kalkiniais dažais pagal Restauravimo tarybos patvirtintą spalvinį projektą. Konservavimo ir restauravimo darbai atliekami išsaugant visus istorinius tinko pertrynimus ir dažų sluoksnius.

Trečiojo darbų etapo metu presbiterijoje bus atidengta viena liunetė ir ją rėminantys nerviūrų lipdiniai. Baigus restauravimo-konservavimo darbus lankytojai čia galės pamatyti XVII a. dažų sluoksnius.

"Tiesa, iškėlę pastolius nustebome dėl netikėto radinio, – apie šventovės paslaptis, kuriomis ateityje pasidalins ir su tikinčiaisiais, kalbėjo architektė A.Prikockienė, ansambliu besirūpinanti jau per dvidešimt metų. – Ant piliastrų kapitelių aptikome tapybos pėdsakų, paslėptų ne po dažais, o užtrintų plonu tinko sluoksniu."

Kol kas planuojama atidengti tik mažą tapybos fragmentą, vėliau, jei bus daugiau lėšų, – ir likusią dalį.

Sklandi eiga

Pagal bažnyčių fasado programą lygiagrečiai su vidaus vykdomi ir šventovės išorės restauravimo darbai: tvarkomas mūras, sienų siūlės, keičiamos ištrupėjusios plytos.

"Sunku pasakyti, kurie darbai sudėtingesni. Ir vieni, ir kiti reikalauja begalinio kruopštumo, – R.Balandžiūnienė nesiryžo vertinti lauke dirbančių kolegų. – Naujame name įmūryti plytą nėra sunku, o čia reikia taikytis prie to, kas jau yra."

Ištisas dienas komplekso teritoriją skersai išilgai maišantis MB "Virmaldos" statybų vadovas Ramūnas Misiūnas neslėpė, kad darbas šventovėje ne iš lengvųjų – erdvės labai didelės, o laikas tirpsta pašėlusiu greičiu. Darbams liko tik mėnuo. Tačiau viskas vyksta pagal planą, o profesionalų komanda laikinai persiorientavo į naują režimą – dirba ne tik nuo pirmadienio iki penktadienio, bet ir savaitgaliais.

"Kol kas viskas vyksta sklandžiai. Jei pirmosiomis dienomis darbus perplanuodavome po kelis kartus, dabar to nebereikia. Kiekvienas atėjęs žino, ko imtis, – sklandžia eiga džiaugėsi ir vadovams už palaikymą dėkojo R.Misiūnas. – Reikia paminėti ne tik tuos, kurie dirba čia, bet ir visus, kurie nematomi pluša biure. Galutinis rezultatas priklauso nuo komandos, todėl svarbus kiekvieno indėlis."