Suėmė savi, sušaudė svetimi

Prisiminė K.Skučą

Šį šeštadienį Mauručiuose atidengtas paminklinis akmuo, skirtas Kazimiero Skučo – tarpukario Lietuvos karininko, Lietuvos karo atašė SSRS, vidaus reikalų ministro paskutiniuosiuose dviejuose tarpukario Lietuvos ministrų kabinetuose – gimtinės vietai ir sušaudymo Maskvoje 75-mečiui pažymėti.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pastebėjo, kad pakaunės kraštas visada buvo priekinėse laisvės kovų linijose. "Didžiuojamės knygnešiais, 1919–1920 m. savanoriais, pokario partizanais, sąjūdininkais. Jų atminimą stengiamės įamžinti", – teigė meras.

Kauno rajone Drapakampio miške lankytojų sulaukia atnaujinta Papiškės–Novos partizanų žeminė. Savanoriams, Vyčio kryžiaus kavalieriams, savivaldybė kartu su seniūnijų bendruomenėmis pastatė vienuolika knygos-suolelio formos paminklų. Pakaunėje iškilo paminklas Lietuvos laisvės armijos vadui brigados generolui Kaziui Veverskiui. Nepamiršti ir kiti garbūs kovotojai už laisvę.

Buvęs vidaus reikalų ministras K.Skučas – dar viena išskirtinė  Lietuvos istorijos figūra.

"Klysta tie, kurie teigia, kad įamžinti istorinę atmintį svarbu tik buvusiems tremtiniams, rezistentams. Esu įsitikinęs, kad tai labai svarbu visoms kartoms. Todėl tokiuose renginiuose gera matyti jaunuosius šaulius, skautus, savanorius. Smagu ir tai, kad mūsų bendruomenių patriotines iniciatyvas pastebi ir įvertina krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, dažnas Kauno rajono svečias", – įsitikinęs V.Makūnas.

Likimo vingiai

Priminsime, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį – nuo 1918 m. lapkričio 11 d. (tada buvo sudaryta pirmoji Vyriausybė) iki 1940 m. birželio 15 d. dvidešimt vienoje vyriausybėje dirbo šimtas ministrų kabineto narių. Sovietams okupavus Lietuvą, daugelis jų buvo ištremti, kai kurie emigravo, o aštuoniolika ministrų nuo 1940 m. birželio 15 iki 1945 m. gegužės 8-osios buvo sušaudyti.

Pirmuoju tragiško likimo sulaukusiu ministru tapo 1940 m. liepos 11-ąją suimtas ir žiauriai tų pačių metų lapkritį NKVD Kauno sunkiųjų darbų kalėjime nukankintas paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras Antanas Tamošaitis.

Likimas lėmė, kad būtent jis drauge su ministru pirmininku Antanu Merkiu 1940 m. birželio 15-ąją pasirašė įsakymą suimti prieš kelias dienas atsistatydinusį iš vidaus reikalų ministro pareigų K.Skučą.

Pastarasis neatsitiktinai tapo pirmuoju suimtu ministru – 1940 m. birželio 15-osios SSRS ultimatume Lietuvai buvo reikalavimas suimti ir teisti šį pareigūną dėl jam sovietų mestų absurdiškų kaltinimų. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus, nors ir siuntė SSRS vadovybei protestą, bet jis pakeliui į Kremlių kažkur dingo.

V.Dekanozovas buvo patenkintas

Priimti pražūtingą K.Skučui sprendimą Vyriausybę, matyt, paakino ne tik SSRS ultimatumas, bet ir iš Maskvos gauta Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio bei nepaprastojo pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus telegrama. Joje buvo teigiama, kad K.Skučui nėra ko bijoti – tegul jis lieka Lietuvoje, jį esą teis savas teismas. "Tokie naivūs dar buvome", – vėliau pripažins J.Urbšys.

1940 m. birželio 15-ąją, po pietų, Kaune nusileido lėktuvas su SSRS vyriausiuoju ypatinguoju įgaliotiniu Vladimiru Dekanozovu, kuris turėjo įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją, sudarydamas marionetinę Lietuvos vyriausybę. Birželio 16-ąją jis nuvyko į Karo kalėjimą patikrinti, ar suimtas K.Skučas, kuris 1934–1938 m. dirbo Maskvoje Lietuvos karo atašė ir gerai išmanė Rusijos politikos virtuvę. V.Dekanozovas buvo patenkintas tuo, kaip Lietuva įvykdė SSRS ultimatumą. Tuoj pat metu mūsų šalyje prasidėjo represijos.