Su Meksikos vaikais, persekiojamais kraupių praeities šmėklų

Kai kovo 8-ąją Kauno "Žalgirio" arenoje Metų kauniete buvo paskelbta vargonininkė Dalia Jatautaitė, jos dukra Ieva Malickaitė penktą mėnesį dirbo savanore vaikų namuose Meksikoje. Dauguma šių namų gyventojų – 3–19 metų vaikai, patyrę prievartą, smurtą, badą ar gyvenimą gatvėje.

Laiminga ir norinti padėti

110 km nuo didmiesčio Gvadalacharos, mažame Sayulos miestelyje, vaikų namuose "Casa Hogar Mi Pequena Familia" (liet. Mano mažosios šeimos vaikų namai) kaunietė dirba nuo pernai lapkričio. Savanoriauti ji norėjo labai seniai ir jau mokykloje žinojo, kad būtinai kažkur išvyks.

Baigusi mokyklą Ieva nusprendė padaryti pertrauką, o vėliau ketina studijuoti žmogaus teises Niujorko universitete.

"Baigiau Jėzuitų gimnaziją, turiu puikią šeimą, draugus, aplinką. Teta dirba nevyriausybinėse organizacijose. Ir, žinoma, turiu nuostabią mamą", – pasakojo I.Malickaitė. Lietuvoje šiek tiek savanoriavusios Ievos tėtis mirė prieš aštuonerius metus. Ievos mama, vargonininkė D.Jatautaitė, dienraščio "Kauno diena" organizuojamame tradiciniame renginyje tapo 2016 m. kauniete.

"Mama ragina eiti savo gyvenimo keliu, būti savimi, suteikia laisvę, skatina savanorystę, – kalbėjo Ieva. – Esu labai laiminga, todėl, daug gaudama, noriu kažkuo padėti ir kitiems."

Netikėta pažintis

Savanorystę I.Malickaitė panoro suderinti su galimybe išmokti kitą kalbą ir šiek tiek pažinti jai nežinomą šalį.

Jau mokydamasi dvyliktoje klasėje, per įvairias programas ji ieškojo galimybės savanoriauti.

"Deja, daugelyje vietų savanorystė su ekskursijomis, apgyvendinimu, maistu kainuoja po kelis tūkstančius eurų per mėnesį. Mačiau tokias kainas Naujojoje Zelandijoje, Madagaskare. Pinigų prašė ir keliose vietose Meksikoje, – pasakojo išskirtinių sąlygų neieškojusi I.Malickaitė. – Buvau jau radusi programą Peru, užpildžiau anketas, jiems tiko, tačiau vėliau tris mėnesius nesulaukiau atsakymo."

Viską nulėmė tarptautinė merginų stovykla, kur Ieva sutiko meksikietę, išsikalbėjo, o ši papasakojo, kad Jalisco regione įkurtuose vaikų namuose dirba jos pusseserė.

"Labai greitai susirašėme, jie nudžiugo ir mielai pakvietė dirbti savanore", – šypsojosi Ieva.

(Nuotraukoje - Ieva Malickaitė)

Baisios patirtys

Luisas. Prieš kelias dienas jam suėjo ketveri. Jo mama į namus dažnai grįždavo vis su kitais vyrais. Ne vienas jų, ne be mamos žinios, į savo iškrypusius žaidimus įtraukdavo ir berniuką. Mama taip pat dalyvaudavo seksualiai išnaudojant vaiką.

Alejandro – septyneri. Mama norėjo susilaukti mergaitės. Gimus berniukui, jį nuo pat  vaikystės auklėjo kaip dukrą, jis buvo rengiamas, dažomas kaip mergaitė. Berniukas patyrė mamos prievartą ir smurtą.

Jose tėvai nuo ketverių metų jį vertė dirbti statybose, smurtaudavo prieš savo vaiką. Dabar, kai jam dvylika, nugarą vagoja darbo ir smurto žymės.

Juanui – aštuoneri. Prievartautas tėvų, jų draugų, muštas.

Manuelis – šešiolikos. Patyrė smurtą, pedofilų ir homoseksualų prievartą, badavo, gyveno gatvėje.

Danielis – penkerių, jo tėvai narkomanai, alkoholikai. Sūnų mušė, pratino prie kvaišalų. Protiškai atsilikęs.

Keturi broliukai. Ketverių metų Alejandro ir Jorge, penkerių Manuelis ir aštuonerių Ricardo. Dažnai gyveno gatvėje. Tėvų ir jų draugų mušti, prievartauti.

Per beveik dešimties metų "Casa Hogar Mi Pequena Familia" laikotarpį visi 100 čia gyvenusių ir 30 dabar čia priglaustų Jalisco regiono berniukų patyrė smurtą, prievartą, protu nesuvokiamą skausmą.

Verkia per miegus

"Juos atėmė iš tėvų valdžios įsakymu. Į daugelį situacijų neabejingai sureagavo kaimynai, – Ieva atsiduso. – Kai matau jų šypsenas, girdžiu juoką, sunku suvokti tas kraupias istorijas."

Ieva taip ir nepriprato prie kai kurių dalykų.

"Tėtis į mane metė didelį butelį. Pataikė. Į galvą. Bėgo kraujas", – rodydamas į kaktoje likusį randą tarsi girdėtą istoriją pasakojo Jose.

Ievai ir liūdna, ir pikta, ir skaudu. Kartais, miegodama gretimoje patalpoje prie vaikų miegamojo, ji girdi, kai šie per sapnus pradeda verkti ar klykti.

Tėtis į mane metė didelį butelį. Pataikė. Į galvą. Bėgo kraujas.

"Mažiesiems turiu pakeisti vystyklus. Dažnai, kai tai darau, jie pradeda verkti ir klykti. Reikia ilgai juos raminti, neišgąsdinti, – kalbėjo I.Malickaitė. Mergina supranta, kad įprastinis veiksmas ir pagalba vaikams primena košmariškus išgyvenimus. – Tuomet vaikams norisi duoti dar daugiau meilės."

Kai kurie išprievartauti berniukai jau dabar užtinkami besiglamonėjantys pakampėse: jie nesuvokia, kaip tie dalykai jiems giliai įsirėžė.

"Vaikystėje patirti išgyvenimai išlieka labai giliai. Vyresni juos drausmina, aiškina, nori įdiegti šviesių dalykų. Čia ateina trys psichologai – bendrauti ir su mažiausiais, ir su vyresniais vaikais", – tęsė I.Malickaitė.

Vaikų namų istorija

Ieva per vaizdo kamerą rodė kuklią, bet tvarkingą valgyklą, trimis aukštais įrengtas mažųjų lovas, kuklų savo kambarį su lova ir dušu, vestibiulį su minkštais baldais, kuriame neretai miega ir ji, ir vaikams širdį atiduodanti namų "Casa Hogar Mi Pequena Familia" įkūrėja bei direktorė. Jai padeda brolis su žmona, mama, anksčiau padėdavo dabar jau miręs tėtis.

"Pastatą padovanojo viena taip pat vaikams padėdavusi geraširdė moteris. Prieš mirdama, dviejų savo sūnų paprašė rasti organizaciją, kuri sąžiningai rūpintųsi vaikais, – "Mano mažosios šeimos vaikų namų" istorija dalijosi I.Malickaitė. – Šie namai – neterminuota jos dovana. Šių namų direktorė turi gražią šeimą, nuo paauglystės savanoriavo, baigė tarptautinį verslą, jos šeima dar įsivaikino vaiką autistą."

Visi čia gyvena kaip šeima. Į direktorę berniukai kreipiasi "mama". Ieva nesitikėjo tokių gerų sąlygų ir atmosferos, nors valstybė šių vaikų neremia – lėšos iš privačių žmonių.

Žinoma, berniukai lieka berniukais – kartais ir apsistumdo, pykstasi, pasimuša. "Kartais be priežasties jie pikti ant viso pasaulio, – neslėpė Ieva. – Tačiau sugyvename draugiškai, o kai kurie, kad ir neseniai Gvadalacharos universitete pradėjęs mokytis aštuoniolikmetis, čia grįžta dažną savaitgalį kaip į namus."

Daugiausia padeda mažiesiems

Visi turi darbus. Net ir mažieji. Tvarkosi, skalbiasi, valosi, prižiūri sodą, plauna indus, tualetus ar lanksto drabužius.

Direktorė stengiasi, kad vaikai pamatytų šviesių dalykų – beveik kiekvieną savaitgalį rengia ekskursijas, kas kelias savaites su vaikais vyksta į didmiestį, kelis kartus per savaitę jie žaidžia futbolą, vaikų namų kieme yra nedidelė krepšinio aikštelė.

Ieva 6.30 val. žadina vyresnius vaikus, o kai šie nusiprausia, pavalgo ir išeina į mokyklą, apie 8 val. žadina mažiausius – 4–11 metų berniukus.

"Jie apsimiegoję, verkšlena, tingiai keliasi – kaip ir dauguma mažylių, – šyptelėjo savanorė iš Kauno. – Patys mažiausi, keturmečiai, dar neina į darželį ir mokyklą, todėl lieka namuose."

Lietuvė mažiesiems padeda rengti pamokas: iš pradžių visiškai nemokėjusiai ispaniškai lietuvei buvo nelengva. Dauguma vaikų atsilieka mokykloje, nes nemoka rašyti, skaityti, kai kurie turi protinių sutrikimų.

"Greitai pramokau kalbos, be to, su mažesniaisiais reikia mažiau kalbėti, – aiškino Ieva. – Su vaikais žaidžiu, padedu nusiprausti, susitvarkyti. Mažieji po vakarienės 21 val. eina miegoti."

Kaip sesuo

Ar atimti vaikai dar rūpi tėvams? Jų beveik niekas nelanko.

Tiesa, neseniai viena mama vaiką atsiėmė: Ieva vylėsi, kad patyrusi sukrėtimą moteris padarė išvadas.

Viena itin dažnai vyrus keisdavusi mama lanko valstybės atimtus savo keturis sūnelius – trys nuo vieno, ketvirtas – nuo antro tėvo. "Per gimtadienius atneša dovanėlių, žaislų. Kaip niekur nieko kelia nuotraukas į socialinius tinklus su savo vaikais, nors jų neaugina", – atsiduso kaunietė.

Beveik per dešimt metų kai kuriuos berniukus įsivaikino, dabar dar keturis vaikus ketina įsivaikinti kitos šeimos. Tiesa, šis procesas ilgas, sudėtingas ir trunka iki kelerių metų. Bet jau penkiolikai vaikų direktorė surado globėjus.

Vyresniems vaikinukams Ieva – kaip draugė, sesuo. Prie simpatiškos šviesiaplaukės paaugliai nesikabinėja, elgiasi pagarbiai.

Tiesa, kartą miestelyje sutikti maždaug 35–36 metų amžiaus brolis ir sesuo įkyriai kviesdavo lietuvę išgerti kavos, gyrė jos mėlynas akis, ūgį (Ieva – 180 cm ūgio). "Vaikų namuose dėl manęs buvo sunerimę, nes keistoka pora dažnai ateidavo ir įkyriai kviesdavo kavos. Atsakėme, kad labai daug dirbu. Turbūt daugiau nesugrįš", – svarstė I.Malickaitė.

Mokslams prireiks 50 tūkst.

Meksikoje Ieva savanoriauja už nakvynę ir maistą. Ji įsimylėjusi šios šalies virtuvę, o iš kukurūzinės arba kvietinės tortilijos gaminamus įvairiausius tako tiesiog dievina. Vaisiai – nuostabūs, vaikų namų sode auga apelsinai.

Balandžio 18 d. kaunietė turi jau bilietus į Meksikos sostinę Meksiką. Po kelių dienų ji skris sutvarkyti studijų reikalus į Niujorką.

Metai studijų ten kainuoja 70 tūkst. dolerių. 20 tūkst. ji gaus kaip stipendiją. "Likusią sumą reikės uždirbti, imsiu paskolą, – atviravo Ieva. – Vasarą ketinu aktyviai dirbti – ieškau darbo ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tiesa, baigusi mokslus būtinai noriu grįžti į Lietuvą. Žadėti negalima, bet bent šią akimirką apie tai svajoju."

Ar 2016 m. kaunietės dukra gali palyginti meksikiečių ir lietuvių vaikus?

"Pietiečiai šiek tiek šiltesni, temperamentingesni, apsikabinę pabučiuoja į skruostus, – pastebėjo aštuoniolikametė. – Tačiau didelių skirtumų nėra. Visi vaikai yra vienodi. Jiems reikia dėmesio, žaidimų, jie mėgsta futbolą ir visi nori meilės."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Angele

Angele portretas
Stiprybes,istvermes,sveikatos,sekmes sunkiame,kilniame darbe,gyvenime. Duok Dieve visame kame laimes.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių