Studentas iš Kipro: lietuvių simpatijas bandau pelnyti šypsena

– Kodėl studijoms pasirinkote Lietuvą?

– Lietuvą rinkausi kaip labiausiai nuo mano gimtinės nutolusią šalį, nes kaimyninės yra per daug panašios, o aš siekiau didesnio kontrasto. Prieš kelionę sąmoningai nesidomėjau pasirinkta šalimi, nes troškau būti kuo labiau nustebintas išvysto vaizdo. Norėjau pats, be aplinkinių įtakos, susidaryti nuomonę apie šalį, jos gyventojus.

– Esate čia jau antrą semestrą. Kas paskatino prasitęsti studijas Lietuvoje?

– Atvykau į Lietuvą šešiems mėnesiams. KTU pasirodė puikus universitetas, kuris man labai patiko, tad pasinaudojau proga ir prasitęsiau studijas iki metų. Dabar man atsivėrė kur kas daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose seminaruose, konkursuose, to negalėčiau daryti gimtajame Kipre. Didžiausia kliūtis ten – atstumas, o čia viskas vietoje.

Dėl šio pasirinkimo nė karto nedvejojau. Tikiu, kad Lietuvoje labiau praplėsiu žinias, įgausiu daugiau patirties, pamatysiu naujų dalykų. Pastebėjau, kad nesu vienintelis, prasitęsęs mokslus KTU, tai daro daugelis "Erasmus+" studentų.

Mano šalyje studentai ir dėstytojai po paskaitų kartu eina atsigerti kavos ar alaus, taip užmegzdami artimesnį ryšį. Tikiuosi, netrukus šią tradiciją perims ir lietuviai.

– Kaip jus priėmė vietiniai studentai?

– Pirmąją dieną universitete manęs niekas nekalbino, visi dėlto smalsiai žiūrėjo ir mintyse svarstė, kokios tautybės esu. Ne tik prie manęs, bet ir prie kitos pagal "Erasmus+" programą iš Švedijos atvykusios studentės niekas nepriėjo. Buvo labai keista. Laimei, kiek pavėlavęs į paskaitas, atėjo studentas, pralaužęs ledus. Tik pastebėję mūsų draugišką bendravimą, ėmė jungtis ir kiti bendramoksliai.

Šio studento dėka patekau į seminarus, konkursus. Jis net Velykų švęsti pasikvietė pas save. Buvo smalsu pamatyti, kaip Lietuvoje švenčiamos šv.Velykos. Labiausiai man patiko margučių ridenimas.

Pastebėjau, kad vietiniai studentai yra draugiški ir nori kuo daugiau sužinoti apie mane, mano šalies kultūrą. Vienintelis jų trūkumas – baimė bendrauti angliškai, bet juk niekas nėra idealus.

– Kuo skiriasi studijos Kipre ir Lietuvoje?

– Lietuvoje mokslui taikomos gana griežtos taisyklės. Atrodo, kad viskas įsprausta į tam tikrus rėmus. Po truputį dėstytojai bando keisti šią pasenusią mokymosi sistemą. Man patinka ir tai, kad KTU paskaitas skaito daug dėstytojų iš užsienio universitetų. Jie įneša naujų idėjų ir mąstymo būdų, kuriais turi vadovautis šių dienų studentai. Parodoma, kaip turi elgtis jaunimas, nebijantis drąsiai reikšti savo nuomonės. Kipre dėstytojai su studentais bendrauja visiškai kitaip nei Lietuvoje. Mano šalyje studentai ir dėstytojai po paskaitų kartu eina atsigerti kavos ar alaus, taip užmegzdami artimesnį ryšį. Tikiuosi, netrukus šią tradiciją perims ir lietuviai.

– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Lietuvą?

– Čia gražu: miškai, ežerai, parkai miestuose. Kalbant apie architektūrą, buvau labai nustebintas, kad šalyje likę tiek daug sovietų laikus menančių pastatų. Bet kartais grožį galima įžvelgti ir ne pačiuose gražiausiuose dalykuose.

Pirmasis įspūdis apie žmones mane suglumino, nes nesupratau, ar turėčiau bendrauti, ar laikytis atstumo nuo jų. Žmonės autobusuose – be nuotaikos, niūrūs, nereiškiantys jausmų, lyg be veido. Pabendravus atsiskleidžia jų nuoširdumas, atvirumas. Greičiausiai taip yra dėl istoriškai susiklosčiusių motyvų, bet jaunoji karta bando tai išsiugdyti. Mano šalyje visi šypsosi, todėl bandau pelnyti lietuvių simpatijas šypsena.

– Kuo jums patinka Kaunas?

– Urbanistika ir pastatų architektūra Kaune yra labai įdomi, kaip ir visa Lietuvos istorija. Mane itin žavi čia esantys baroko stiliaus namai. Gyvenimas šiame mieste gražus tuo, kad čia yra ganėtinai ramu. Atvykau iš sostinės, kur vyksta nuolatinis judėjimas, pilna automobilių, skubančių triukšmingų žmonių. Bet čia viskas kitaip, tarsi ramybės oazė. Teko lankytis Vilniuje, bet gyventi labiau patinka Kaune, kur mažiau chaoso. Be to, šis miestas keičia savo veidą, vis gražėja.

Lietuvos studentai visuomet siekia daugiau, rimčiau žiūri į gyvenimą. Jie, tarsi įsijungę varikliuką, nepaliaujamai juda pirmyn.

– Ką ketinate veikti baigęs studijas?

– Kad gaučiau bakalauro diplomą, dar turėsiu metus skirti mokslams. Vėliau teks atlikti pareigą šaliai ir atitarnauti kariuomenėje, kuri Kipre yra privaloma. O grįžęs bandysiu siekti magistro archeologijos ir antropologijos srityje, kuria domiuosi ir savanoriauju vienoje iš veiklų.

– Ar sulaukęs pasiūlymo likti Lietuvoje ryžtumėtės likti?

– Greičiausiai taip, nes šalis yra pačiame Europos centre. Iš čia galima lengvai keliauti į kitas šalis. Tikiu, kad, būdamas architektu, darbą lengviau susirasčiau kad ir kurioje nors kaimyninėje valstybėje.

– Kokius įžvelgėte kultūrinius skirtumus tarp lietuvių ir kipriečių?

– Lietuviai yra nuoširdūs, atviri, bendraudami nesidrovi žiūrėti į akis, ko pasigendu tarp kipriečių. Lietuvos studentai visuomet siekia daugiau, rimčiau žiūri į gyvenimą. Jie, tarsi įsijungę varikliuką, nepaliaujamai juda pirmyn, tobulėja. Didžioji dalis derina darbą su studijomis. Pažįstu studentą, kuris kiekvieną dieną važiuoja vis į kitą miestą teisėjauti krepšinio varžyboms. Vertinu tokį ryžtą, nes jaunajai kipriečių kartai tai nebūdinga. Kipre jaunimas per daug laiko tuščiai iššvaisto sėdėdamas kavinėse, kur susirenka paplepėti, parūkyti.

Lietuviai labai saugo savo šalį, neįsileidžia kitataučių. Jiems derėtų atvykti į mano gimtinę, kur vienoje vietoje gyvena daug įvairių kultūrų atstovų ir visi puikiai sutaria. 2022 m. Kaunas bus Europos kultūros sostinė – mielai atvykčiau pasižiūrėti, kas per tą laiką buvo nuveikta.