Steigiamojo Seimo aikštės vingrybės

Visai neseniai Kaune įvyko bene istorinis įvykis. Toks, kuris sudrebino bent jau Kauno modernizmo architektūra angažuotą kultūrininkų ir politikų bendruomenę. Aišku, kaip ir dera mūsų skaitmeniniam amžiui, istorinio įvykio refleksijos nuvilnijo daugiausia per socialinius tinklus.

Tas įvykis – pastato K.Donelaičio g. 19 fasado atidengimas. Taip jau susiklostė, kad pastarasis objektas yra vienas tų gyvenamosios architektūros flagmanų Kaune ir visoje Lietuvoje. O jei žvelgsime į tarptautines tarpukario architektūros tendencijas, aname kontekste šio pastato vertingumas, matyt, bus kur kas didesnis nei tokių pastatų kaip Karo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia ar Tyrimų laboratorija (Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija – red. past.), nepaisant to, kad objektas yra smulkaus mastelio, neatliekantis reprezentacinės ar kitos viešosios funkcijos.

Kita vertus, XX a. ketvirtąjį dešimtmetį kaunietiškas modernizmas, nors ir atsisakęs grynai klasikinių formų, vis linko į dekoratyvumą ir tradicijos tęstinumą. Neretai net ir ne tokie plokščiafasadiniai namukai Naujamiestyje kėlė vietos specialistų ir gyventojų pasipiktinimą, esą toks modernizmas yra beveidis ir nekuria geros bendros atmosferos mieste. Taigi, manykime, kad kažkada buvęs beveidis, jis tapo kone geriausiai vertinamas ir pripažįstamas. Panašiai kaip ir Kauno sporto halė, vadinta bjauria ir šlykščia, dabar galėtų būti (jei kas nors atkreiptų dėmesį) dar vienu unikaliu modernizmo architektūros flagmanu mieste.

Bet šįkart kalbame ne apie tarpukarį ir ne apie modernizmą – apie esminę problemą, kuri gali būti apibrėžiama per tą nepailstamą, labai varginantį ir niekaip nepasiekiamą tobulybės vaikymąsi. Taip jau yra, kad žmonės siekia tobulumo – tai būdinga visiems laikams ir visoms kultūroms. Ir jo nepasiekia (aišku, būna išimčių), nes tobulumas yra suvokiamas objektyviojoje dabartyje, todėl tie, kurie vaikosi jo, pasmerkti nesėkmei – juk tobulumas įmanomas tik peržengus dabarties ribas. Panašiai atsitiko ir Kauno modernizmui.

Aš, kaip paveldo tyrėjas, sau vis dėlto keliu didesnį uždavinį nei vien tik įvardyti, kuris objektas yra vertingas, mažiau vertingas, o gal visai nevertingas. Sakyčiau, kad ir pats paveldo laukas, nors ir deklaruoja integralų pobūdį į bendruosius procesus, vis tiek yra labai apribotas to konkretaus paveldo objekto, kuris veikia tarsi savotiškas panoptikonas.

Sakyčiau, pagrindinis paveldo tyrėjo uždavinys – suprasti, kaip paveldas kinta ir kokie lemiantys faktoriai veikia kaitos procesus. Bet, visų pirma, norint tai pasiekti, reikia išsivaduoti nuo paveldo objekto formos kaip dominuojančio imperatyvaus reiškinio.

Menkai tikiu autentiškumo kaip tokio apibrėžimo vienam ir konkrečiam objektui, jo fizinei substancijai – medžiagai. Dar Martinas Heiddegeris mąstė, kada daiktas yra istoriškas ne tada, kai jis yra senas, bet tada, kai jo laikas yra praėjęs. Taigi, autentiškos medžiagos atsisakymas yra privalomas mąstant apie kiekvieną kultūros paveldo objektą, nes medžiaga itin greitai gali tapti neaktuali, tačiau reiškinys, valdantis medžiagos pasikeitimus ir yra tai, kas apibrėžia paveldo esmę. Tarkim, mano senelių namuose iki šiol yra toks medinis lyginti skirtas artefaktas, susidedantis iš kočėlo ir dantytos, pailgos lentos su rankena. Jis yra autentiškas savo medžiaga, tačiau jo laikas praėjęs, nes jis nėra aktualus. Iš esmės juk būtų keista šį artefaktą naudoti pagal pirminę paskirtį, tai kodėl tada mes kitaip turime elgtis su senais pastatais?

Čia vis dėlto reikia pabrėžti, kad aš, it koks Le Corbusier, nesiūlau nugriauti Kauno senamiesčio ir jame pastatyti tai, ko dabar reikėtų labiau. Tiesiog siūlau suvokti, kad materialaus artefakto autentiškumas yra besiplečiantis reiškinys. Bet kokia nauja struktūra, atsiradusi šalia senos, mažina jos autentiškumą, atima dalį pirmapradžio vaizdinio. Taip atsitiko ir su Kauno senamiesčiu, kai buvo suprojektuotas ir užstatytas Naujamiestis, atsirado pramonės rajonai Šančiuose ir Viliampolėje. Šis reiškinys atima autentiškumą iš pirminio objekto Senamiesčio, tačiau tuo pat metu mes aptinkame ir grįžtamąjį ryšį. Vieną kartą atėmus pirmapradį vaizdinį iš Senamiesčio (tas procesas kartodavosi nuolat ir tos teritorijos viduje, kai tik būdavo projektuojamas bet koks naujas pastatas), tas pats vaizdinys nuolatos pasipildydavo nauju turiniu, taip sukuriant naują unikalų vaizdinį.

Bet kokia nauja struktūra, atsiradusi šalia senos, mažina jos autentiškumą, atima dalį pirmapradžio vaizdinio. Taip atsitiko ir su Kauno senamiesčiu, kai buvo suprojektuotas ir užstatytas Naujamiestis, atsirado pramonės rajonai Šančiuose ir Viliampolėje.

Kitaip sakant, pirminis autentiškumas pasitraukdavo nuo pirminio objekto ir jo dalis įsiliedavo į naujos objektus: pastatus, gatves, kvartalus, rajonus. Todėl autentiškumas yra plintančios prigimties reiškinys ir jo išsaugojimas yra susijęs ne su kuo kitu, o tik su siekiu pratęsti tam tikrų procesų lemiančiuosius faktorius, nes tik tokiu atveju senųjų struktūrų neištiks keisto medinio lyginimo artefakto likimas.

Neseniai visuomenėje, tarp politikų, miesto kultūros veikėjų ir kitų suinteresuotų asmenų bei grupių kilo tam tikras judėjimas dėl Steigiamojo Seimo aikštės ateities Kauno senamiestyje sutvarkymo galimybės. Ko aš labiausiai bijau ir kas, mano giliu įsitikinimu, būtų itin žalinga tikrajam autentiškumui, – tai koks nors tipinis ir indiferentiškas perimetro atkūrimas, priverstinis žemaaukštės užstatymo linijos išlaikymas su šlaitiniais stogais – visa tai, ką aprobuoja tradicinis XIX a. mąstymo kanonais suformuotas paveldosaugos suvokimas. (Tiesa, reikia pabrėžti, kad iš esmės visa šiuolaikinė paveldosauga teoriniu, o ypač praktiniu lygiu dar operuoja XIX a. supratimu, kuris natūraliai egzistavusį paveldo fenomeną pavertė institucija ir taip atėmė iš fenomeno prerogatyvą prisidėti prie bendrojo planavimo procesų.) Tekste paminėjus tam tikrą autentiškumo difuzinę plėtrą, kuri, be jokios abejonės, yra organiškos prigimties, reikia pasakyti, kad Vakarų civilizacijai būdingas tobulumo siekis, lygiai taip pat, kaip ir archajiškas paveldosaugos suvokimas koreliuoja su tobulumo siekiu.

Žymus ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas įvardijo žmogui būdingą nuostolio baimę, kitaip sakant, lemiantį bruožą, kuris apibrėžia pasitenkinimą tuo, kas turima, užuot tai iškeitus į galimybę turėti kažką, kas neapibrėžta, ką būtų galima gauti ateityje. Taigi, esamos paveldėtos formos "tobulumas" neretai tampa klaidingu raktu siekiant rytojaus formos ir turinio tobulumo. Ar, susiaurinant Birštono gatvę, pratęsiant aikštės perimetrą pagal duotus kanonus, mes galime kalbėti jei ne apie tobulumą, o bent jau apie pagerinimą? Nemanau.

Čia nereikėtų vengti klaidos ir netobulumo faktoriaus. Bet koks geras miestas visada bus apibrėžiamas tik per unikalius trūkumus, o ne per trafaretinius pranašumus. 2006 m. Mančesteryje, daugeliu atvejų identiteto paieškų klystkeliuose panašiu į Kauną mieste, žemaaukštėje istorinėje aplinkoje buvo pastatytas "Beetham" bokštas, daugelio kritikų peiktas dėl prastokos architektūros. Tačiau ar krikščioniškoji Europos kultūra nuo seno nepasižymėjo vertikalių žemaaukščiame kontekste statyba? Ar tas pertekliaus ir galios konceptas nėra prigimtinis lemiantis faktorius, nors jis ir neteisingas bei nepriimtinas žvelgiant giliai iš moralinių pozicijų?

Pastaruoju metu Kaune administracinių pastatų projektavimo kontekste juntamas tikras pagyvėjimas. Griaunamas "Respublikos" viešbutis sukelia tiek daug džiaugsmo kauniečiams, kad nelabai kam ir rūpi, kaip atrodys naujasis modernus kompleksas – svarbu, kad vaiduoklio neliktų. Miesto veidas keičiasi arba keisis artimiausiu metu, ir tai yra teigiamas bruožas.

Grįžtant prie Steigiamojo Seimo aikštės problematikos, svarbiausiu faktoriumi lieka erdvės įprasminimas ir įveiklinimas. Pasirinkimo kelių gali būti daug, bet šiuo atveju pati vieta: transporto chaotiškas organizavimas, neapibrėžta erdvinė aikštės struktūra, architektūrinio-urbanistinio identiteto trūkumas ir kiti objektyvūs bei subjektyvūs reiškiniai kažkodėl a priori kelia mintį, kad vienintelis kelias čia yra nekonvencionalus, provokuojantis ir disonuojantis sprendinys. Galbūt Kauno "Beetham" bokštas – tik mažesniu masteliu? Kodėl gi ne, juk tai nieko neturėtų kontroversiško su tikruoju architektūros paveldo autentiškumu.

Dabar juk esama baisaus trūkumo – magistralinių miesto gatvių sankryžos Senamiestyje. Gal prie šio akis badančio trūkumo pridėjus kitą trūkumą išeis unikali erdvė, kurios pagrindine verte ateities hermeneutikai laikys drąsų ir nepagrįstą sprendimą, formos požiūriu netobulą? Galiausiai logika sako, kad du minusai, juos sudėjus, lemia pliusą – taip nutiko su Eifelio bokštu.

Priimta manyti, kad ekonominės gerovės siekis yra elementas, varąs žmoniją į priekį. Garsi amerikiečių architektūros istorikė, miesto ekonominių procesų tyrinėtoja Jane Jacobs viename savo veikalų pabrėžė, kad tik tos ankstyvosios bendruomenės, kurios gebėjo aprūpinti maistu savo žmones, vėliau išsivystė į ištisas civilizacijas ir būtent jos yra mūsų dabartinės visuomenės pagrindas. Nuo šio taško mes vis tiek privalome pabrėžti mūsų visuomenės struktūrai būdingą pertekliaus siekio fenomeną. Sakyčiau, kad ne tos bendruomenės, kurios tiesiog aprūpino savo žmones maistu, virto civilizacijomis, o tos, kuriose, susidarius tinkamoms gamtinėms, socialinėms ir visoms kitoms galimoms aplinkybėms, susidarė maisto perteklius. Taigi, pirminis išteklius lėmė antrinių paslaugų ir veiklų atsiradimą. Taip atsirado ekonominis progreso apibrėžimas.

Vis dėlto nesinorėtų pernelyg daug dėmesio skirti daiktų pertekliaus problemai. Juolab kad kai kurios ikicivilizacinės ir pažengusios sėslios žemdirbių bendruomenės savotiškai grįždavo prie rinkimo ir medžioklės, nors jų technologinė ir socialinė bazė buvo nepalyginti turtingesnė už amžininkų medžiotojų. XX a. viduryje tokie antropologiniai rezultatai galutinai inspiravo daugialinijinės evoliucijos teoriją, kurią pirmiausia paskelbė amerikiečių antropologas Julianas Stewardas. Tokio grįžimo į praeitą etapą motyvai, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra ne ekonominiai, o kultūriniai-ritualiniai, paneigiantys ekonomikos kaip varančiojo veleno absoliutą civilizacijų istorijoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Artefaktas

Artefaktas portretas
Neišturėjau iki galo. Geriau redakcija dėtų ne autoriaus tekstą, o vertimą į lietuvių kalbą.

g

g portretas
O tai Karo muziejus yra atskiras pastatas????

Str

Str portretas
Patiko
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių