Sopranas iš Izraelio susižavėjo lietuviais ir įsimylėjo Kauną

Kamerinės muzikos festivalis „Muzika festiva“ – naujas vardas rimtosios muzikos pasaulyje. „Gyvename Kaune, todėl natūralu, jog didžiuma koncertų įvyks šiame mieste“, – sako organizatoriai Julija Bujanovaitė ir Giedrius Kalninis, priduriantys, jog nori festivalį paskleisti po visą Lietuvą, aplankyti ir visai mažus miestelius.

Kamerinės muzikos festivalio rengėjai sceną suteikia ir visai jauniems, aukšto meistriškumo muzikantams, mėgina praplėsti koncertų repertuarą, kuriame skambėtų muzika nuo klasikos iki džiazo. Tai jau padarė pirmoji festivalio viešnia – solistė iš Tel Avivo Ola Binder, sužavėjusi Kauno ir Druskininkų publiką klasikinėmis arijomis iš operų bei operečių ir džiazo, pramoginėmis bei žydų dainomis.

Šį sekmadienį Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks trečiasis festivalio koncertas, kuriame pasirodys dar visai jaunutės atlikėjos Aleksandra Bartfeld (vargonai, Vokietija), Anna Bujanovaitė (vargonai, Lietuva), Viktorija Kukauskaitė (smuikas, Lietuva), o mes kalbamės su vokalo meistre iš Izraelio Ola Binder.

– Koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Esu iš ketvirtos muzikantų kartos. Už mane viską nusprendė dar tada, kai buvau mamos pilvelyje. Mano prosenelis buvo Vienos operos solistas, prosenelė Lenkijoje turėjo savo muzikinį teatrą. Paskui kilo revoliucija, karas, rusai juos paėmė į nelaisvę, ištrėmė į Sibirą, kuriame jie įkūrė muzikinių komedijų teatrą, buvo labai žymi muzikinė šeima. Muzikantu buvo ir mano senelis, ir tėvas, ir aš.

Mama groja smuiku, yra muzikos mokyklos direktorė. Muzikos mokyklą baigiau ir aš, paskui konservatoriją, chorinio dirigavimo klasę, dirbau operos teatre, vėliau išvykau į Izraelį ir ten baigiau Muzikos akademiją, jau vokalo klasę. Taigi mano likimas jau prieš keturias kartas buvo nuspręstas, aš tiesiog pakartojau savo tėvų kelią ir man tai sekėsi, man tai iki šiol labai patinka.

– Ir niekada nesinorėjo pasvajoti apie nieką kita?

– Jei ne muzika, norėčiau būti biologe, bet muzikos studijos man ėjosi lengvai, muzikuodama aš gerai jaučiuosi.

– Kodėl biologija?

– Labai myliu gamtą, gyvūnus, nors vaikystėje man sekėsi ir piešimas, bet biologija traukia labiau – myliu viską, ką Dievas sutvėrė, ir ne tik žmogų, bet ir visą aplinką apie jį – tai, ko žmogus dar nespėjo sunaikinti. Kas žino, gal potraukis biologijai dar išsipildys?

– Tikriausiai namuose turite augintinį?

– Taip, ir ne vieną. Turiu katę, šunį, vyrą, vaiką (kvatojasi). Oi, labai daug augintinių, dar – žuvytės. Svajoju auginti putpeles ir triušius, ir tai, manau, ateityje pavyks, nes turime didelį kiemą, kai jame sukonstruosime narvelius, tuomet ir auginsime. O dabar užsiimame muzika, mano vyras irgi muzikantas, groja trombonu visuose Izraelio simfoniniuose orkestruose, mes abu muzikos mokyklose turime pamokų. Aš mokau vokalo paslapčių, esu subūrusi vaikų chorą ir, žinoma, daug koncertuoju. Dabar, kai grįšiu iš Lietuvos, lėktuvas atskris antrą valandą, o ketvirtą – jau koncertas, nes laikausi tokios nuostatos, kad atsisakyti artistas negali, jis visada privalo būti geros formos ir sakyti: taip, aš galiu.

– Bet juk kartais tiesiog nėra įkvėpimo, ar taip nebūna?

– Būna ir ne taip jau retai.

– Ką tuomet darote?
– Sunkus klausimas. Galbūt esmė slypi profesionalume, t. y. žinojime, kad įkvėpimas gali ateiti vkstant procesui – pradedi dainuoti ir viskas ima sklaidytis, nes, deja, nutinka ir taip, kai dėl vienų ar kitų priežasčių nėra nuotaikos, blogai jautiesi...

– ...publikos reakcija šalta arba tos reakcijos išvis nėra...

– Taip, bet tokiu atveju geriau į publiką nežiūrėti. Tuomet sau pasakai: kad ir kaip būtų, privalai sutelkti visas jėgas ir dainuoti taip pat gerai, kad tau pačiam nebūtų gėda, nes jeigu klausytojas ir sėdi akmeniniu veidu, jis vis tiek klausosi ir tu jam atiduodi savo energiją, meninį rezultatą. Bet kokiu atveju klausytojų širdyse kažkas lieka. O kai nėra nuotaikos, kažkas ją sugadino ar dėl kokių nors kitų priežasčių, paprastai būna taip – pradedi dainuoti ir visa tai pasimiršta, įkvėpimas aplanko drauge su muzika. Tarkim, repertuare atliekama muzika man savaime pakelia nuotaiką, pradedu dainuoti ir, žiūrėk, jau nebenoriu sustoti.

– Apie repertuarą ir norėtųsi paklausti: kokia muzika, jos autoriai jums artimiausi?

– Mėgstu labai įvairią muziką, kiekviename žanre yra puikių kūrinių, kuriuos atlikti – vienas malonumas. Tarkim, klasikinėje muzikoje yra ir nuobodokų kūrinių, ir itin populiarių, bet yra ir tokių, kuriuos tu pats atradai, jie atliepė tavo širdyje, jais tiesiog pradedi gyventi, būtent jie ir labiausiai įkvepia. Kai pradedu jų mokytis, gyvenu tarsi migloje, apsvaigusi, nieko aplink nepastebiu, galvoje teskamba tik ta muzika, kurią atradau, ją pažinau, kurią perleidžiu per save ir ji man skamba visai kitomis spalvomis, nei atliekama iki tol kita.
Taigi į repertuarą stengiuosi įtraukti tokios muzikos, kuri mane asmeniškai užbūrė, taip pat šiuolaikinės muzikos, netgi estradinės, kurios yra tikrai geros, vokaliniu požiūriu netgi labai sudėtingos.

Beje, Izraelyje nėra savos klasikinės muzikos, nes tai jauna valstybė. Kompozitoriai yra nemažai sukūrę populiariosios muzikos, bet klasikinės, rašomos simfoniniams orkestrams, – ne. Mėginimų yra, bet ta muzika tikrai nėra tokia stipri ir jos tiek daug kiek, tarkim, pas jus, Lietuvoje.

Visgi yra sukurta gražios populiariosios muzikos, 1970–1980-aisiais buvo tokios muzikos sužydėjimas, ta muzika dainuojama iki šiol ir aš ją atlieku savo koncertuose.

– Kaip jus sutiko Kauno publika?

– Oi, puikiai, klausytojai gyvai reagavo, dainavo drauge ir plojo, o svarbiausia – mačiau jų akyse ugnelę, tai didžiausias atsakas atlikėjui. Beje, Kaune svečiuojuosi jau trečią kartą, labai myliu šį miestą, nes jis ypatingas.

– Kuo?

– Palyginti su Vilniumi, kuris man labai rusiškas, gana niveliuotas, Kaune jaučiama lietuvių tautos dvasia. Jūs to turbūt nė nepastebite, nes tai – jūsų savastis. Kaune labai atsiskleidžia lietuviška kultūra ir architektūroje, ornamentuose, ir virtuvėje. Čia taip ramu, o toks, mano galva, ir yra lietuvis. Vilniuje kur kas greitesnis tempas. Kaune  žmonės ramūs, jūs įdomiai tarpusavyje bendraujate.

– Įdomiai?! Ką turite galvoje?

– Kai jums kas nors kalba, jūs išklausote, nepertraukiate, palaikote pašnekovą. Izraelyje, jei mane būtų kalbinęs žurnalistas taip kaip dabar jūs, mes abu būtume kalbėję vienu metu, jis su manimi ginčytųsi muzikos tema, kaip ir ką reikėtų atlikti. O štai pas jus bendravimo kultūra visai kita, ilgaamžė, kaip ir jūsų sena kalba, man tai labai gražu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių