Šimtukininkė J. Markevičiūtė: egzaminai nelemia, kas tu būsi

Keturi 100 balų įvertinimai ir vienas, anglų kalbos, kuriame iki triženklio skaičiaus pritrūko vos vieno balo – tokiais rezultatais po valstybinių brandos egzaminų gali džiaugtis Jogailė Markevičiūtė. Tačiau pati Kauno VDU "Rasos" gimnazijos absolventė tikina, kad egzaminai – ne svarbiausias dalykas gyvenime. Naują gyvenimo tarpsnį tuoj pradėsianti mergina pasirinko medicinos studijas.

– Galbūt buvote iš tų moksleivių, kurie pažymiais susirūpino vos pradėję lankyti mokyklą?

– Buvau iš pradėjusiųjų mokytis nuo pirmos klasės. Iš dalies tai dariau iš pareigos, atsakomybės, tačiau kartu man buvo įdomu sužinoti daug naujo. Jaučiau, kad mokykla man suteikia galimybę pažinti pasaulį, mokytojai dėl mūsų stengiasi. Mokiausi labai daug, atsakingai, ypač dvyliktoje klasėje. Neneigsiu, tai buvo įtemptas laikas.

– Gal prie atidaus požiūrio į mokslus prisidėjo ir šeimos nariai?

– Mano tėvai filologai, išsilavinimas mano šeimoje svarbus. Buvau skatinama mokytis, tačiau tėvai niekuomet neklausinėdavo, kokie mano pažymiai. Jie tiesiog manimi pasitikėjo, žinojo, kad stengiuosi, kad mokslai man svarbūs. Vyresnysis brolis visada puikiai mokėsi, nenorėjau jam nusileisti.

– Kurie dalykai labiausiai patiko? Ar buvo tokių, kuriuos suprasti sekėsi sunkiau ar nesisekė apskritai?

– Man viskas buvo įdomu. Teko dalyvauti olimpiadose ir gilinti geografijos, matematikos žinias. Dvyliktoje klasėje mieliausiai eidavau į gamtos mokslų pamokas. Man labai įdomi lietuvių kalba, tačiau biologija leidžia suvokti pačią gyvybės sistemą, pamatyti, kokia vientisa sistema yra žmogaus organizmas. Šios kasdienybėje artimos, bet plika akimi nematomos paslaptys labai intriguoja. Turėjau puikų fizikos mokytoją, bet džiaugiausi, kai atėjo laikas šio dalyko atsisakyti. Turbūt kaip ir daugelis merginų (juokiasi).

– Ar įmanoma pasiekti puikių akademinių rezultatų neaukojant nei socialinio gyvenimo, nei poilsio? Gal pakanka mokėti planuoti laiką?

– Bent jau mano atveju dvyliktoje klasėje viskas vyko miego kaina (juokiasi). Jei pasisekdavo, išsimiegodavau savaitgaliais. Buvo sunkoka viską suderinti taip idealiai, kad pailsėčiau. Bet tiesiog susidėlioji prioritetus, sprendi, kas tau svarbiau. Man visą laiką svarbiausi buvo santykiai su šeima, nenorėjau, kad nutrūktų ryšiai su draugais, niekad nepamiršdavau ir namų darbų. Vis dėlto linkiu kiekvienam abiturientui atrasti savo aukso viduriuką.

– Kaip manote, galbūt egzaminų sureikšminimas, neretai pasigirstantys gąsdinimai, kad štai, jei nesimokysi, prastai išlaikysi egzaminą, tai nieko gyvenime ir nepasieksi, yra priežastis, dėl kurios gaunamas prastesnis rezultatas?

– Spaudimą teko pajusti. Nors mokiausi, bet į kiekvieną egzaminą ėjau labai išsigandusi, prastai išsimiegojusi. Tačiau rezultatas svarbus gal vieną mėnesį. Tiesiog pasidžiaugi, matai, kad aplink tave visi laimingi – ir mokytojams smagu, ir tėvams, ir draugams. Bet iš tiesų po egzaminų viskas prasideda iš naujo. Seka universitetas: nauja aplinka, nauji mokslai. Birželį, dar prieš egzaminus, galvojau, kad egzaminai bus labai didelis įvykis, jausiu išskirtinę emociją. Bet dabar galiu pasakyti dvyliktokams, kad svarbiausia – mokėti save nuraminti ir suprasti, jog egzaminai svarbūs, bet jie nelemia, kas tu būsi, kiek gyvenime iš tiesų pasiseks.

– O kas tuomet lemia?

– Įdirbis, tai, kiek esi drąsus, kiek sieki savo svajonės. Ir, be abejo, nuoširdus darbas, atsakomybė, šiais laikais tai išskiria iš minios.

– Kokių pokyčių, jūsų požiūriu, reikėtų švietimo sistemoje?

– Nors ir esu apie tai mąsčiusi, niekada nesugalvojau idėjos, kaip padaryti, kad mokykla būtų nuostabi vieta. Man sunku įsivaizduoti mokymo modelį, kuriame visiškai viskas būtų gerai. Pirmiausia, manau, reikėtų tobulinti ne tik švietimo sistemą, bet ir žmonių bendravimą. Pasigesdavau pagarbos mokytojams, suvokimo, kad mokytojas – irgi žmogus. Kalbant apie pačią švietimo sistemą, gal norėjosi daugiau praktikos. Pavyzdžiui, chemijos pamokose turėjome žinoti, kokie elementai kokioje liepsnoje dega, bet to niekada nematėme, nes eksperimentai pernelyg pavojingi daryti mokykloje. Galbūt norėtųsi galimybės nueiti į laboratoriją ar tam tinkamos įrangos mokyklose. Susimąstau, kad galėtų būti dėstomi šiuolaikiniam žmogui svarbūs dalykai – retorikos įgūdžiai, platesnis ekonomikos suvokimas. Kiekvienam moksleiviui sunku apsispręsti, ką jis nori veikti po mokyklos, todėl galėtų būti sukurta programa, padedanti moksleiviams susipažinti su įvairiomis studijomis ir profesijomis.

– Ar nemanote, kad mokykloje nepakankamai atsižvelgiama į kiekvieno mokinio gabumus, visi spaudžiami į vienodus rėmus mokslų prasme?

– Esu pastebėjusi, kad mokinys mokykloje labiau vertinamas pagal savo rezultatus, naudą mokyklai, jos vardui. Bet manau, kad ši problema kyla iš pernelyg didelių klasių. Girdėjau, kad pirmokų dabar ateina po 30 į vieną klasę. Man tai atrodo siaubinga, nes auklėtojai nuoširdžiai nori kiekvieną mūsų pažinti, bet dėl to, kad mokinių labai daug, retai gimsta artimas santykis. Pati esu iš Kaišiadorių rajono, lankydama VDU "Rasos" gimnaziją nuo devintos klasės važinėjau į pamokas Kaune. Atsimenu, kai mokiausi mažesnėje kaimo mokykloje, kur klasėse buvo mažai mokinių, mokytojas turėjo pakankamai laiko paklausti kiekvieno vaiko, kas jam neaišku iš dėstomo dalyko. Santykis buvo kitoks, buvo lengviau pažinti mokytoją kaip žmogų. Gimnazijoje kartais pasigesdavau artumo, žmogiškumo.

Dabar yra tas laikas, kai Lietuvai ypač reikia, kad jauni žmonės čia liktų, turėtų idėjų, vizijų, nebijotų jas realizuoti.

– Ar niekada neteko išgirsti bendramokslių pašaipų dėl daug mokslams skiriamo dėmesio?

– Man neteko, bet mano klasėje buvo susirinkę itin motyvuoti mokiniai, tad visus ketverius metus jaučiau tokią įtempto mokymosi atmosferą. Tačiau ir konkurencijos didelės nebuvo, ji vyko gal labiau mintyse, na, kai galvoji: "Jei jis galėjo tai padaryti, kodėl aš negaliu?" Svarbu, kad mokykloje būtų ugdoma ne tik konkurencija, bet ir noras padėti vienas kitam. Juk būna mokinių, kurie tikrai gerai supranta kurį nors dalyką, tai kodėl per pamoką jie negalėtų padėti tiems, kuriems sekasi prasčiau? Be to, dalyko aiškinimas kitam – vienas geriausių būdų temą pasikartoti ir pačiam.

– Pasirinkote medicinos studijas Vilniaus universitete. Kokia būtent medicinos sritis labiausiai žavi?

– Labai bijau kažką prognozuoti, nes iki apsisprendimo dar laukia šešeri metai bendrų dalykų studijų. Kartais pagalvoju apie pediatriją. Chirurgija labai svarbus darbas, kuriame jautiesi reikšmingas, gali padėti kitam žmogui, bet kol kas nesu tikra, ar galiu būti chirurgė. Tam reikia labai didelės fizinės ir emocinės ištvermės.

– Neretai jaunimas, svajojantis apie medicinos mokslus, svarsto ir apie emigraciją juos baigus. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Šią akimirką tikrai labiau norėčiau likti Lietuvoje, man čia patinka. Aišku, neatmetu galimybės išvykti į užsienį praktikos ar pagal mainų programą. Man atrodo, tai nuostabi patirtis. Pati tikrai neplanuoju gauti išsilavinimą Lietuvoje, o tuomet išvykti svetur. Tačiau kitų, kurie pasirenka tokį kelią, nesmerkiu – jei žmogus, likęs čia, jaustųsi nelaimingas, gal ir geriau, kad išvyksta. Manau, kad laimingesnė būčiau čia, namuose. Juk čia yra tavo šeima, tauta, šalis, tavo istorija. Dabar yra tas laikas, kai Lietuvai ypač reikia, kad jauni žmonės čia liktų, turėtų idėjų, vizijų, nebijotų jas realizuoti. Tada ir kiti norės čia likti.

– Ar neišgąsdino ilgas mokslų laikas studijuojant mediciną?

– Nuramina tai, kad ketveri iš dešimties tų mokslų metų yra rezidentūra – labiau praktika negu sėdėjimas paskaitose. Mane motyvuoja mintis, kad medicina yra tas mokslas, po kurio įgauni tam tikrą galią padėti žmogui, tavęs labai reikia, nesi bejėgis, kai yra tam tikros situacijos. Būdamas mediku padedi puoselėti sveikatą, kuri yra vienas vertingiausių dalykų. Galimybė padėti kitiems pasijausti laimingiems yra nuostabus dalykas.

– Kaip įsivaizduojate save po penkiolikos metų?

– Sunkoka atsakyti, nes neturiu susikūrusi vizijų. Tiesiog tikiuosi būti pasiekusi tai, kas mane darys laimingą, ir dirbti tai, kas man patinka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Taip, viskas priklauso po kokiu 'nusipelniusiu' palįsi. :/

Zelemunčikas

Zelemunčikas portretas
Teisingai šaunuolė.Su šimtukais,už šimtuką galima dirbti ir ant panelės.

Dalius

Dalius portretas
Šaunuolė mergina.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių