Šimtametės pasakojimuose – atsiminimai apie J. Basanavičių ir kovą už lietuvybę

Pasak pašnekovės, būtent gimnazijoje sutvirtėjo jos lietuvybės stuburas. Tam didžiulės įtakos turėjo ir J.Basanavičiaus asmenybė. "Mūsų veikla lenkų okupuotame Vilniuje buvo neįsivaizduojama be jo. Su mumis lenkai skaitėsi, kol J.Basanavičius buvo gyvas. Po jo mirties prasidėjo represijos. Vilnius turėtų jausti didelę gėdą, kad iki šiol sostinėje nėra paminklo J.Basanavičiui. Bulgarai sugebėjo pastatyti, o mes? Negi taip ir sutiksime nepriklausomybės šimtmetį be paminklo tautos patriarchui Vilniuje, kur jis gyveno ir gynė lietuvybę iki pat savo mirties", – stebėjosi B.Fedaravičienė.

Lietuvybės pamokos

Mirus J.Basanavičiui, Mokytojų seminarija Vilniuje buvo iškart uždaryta, o daugelis mokytojų atsidūrė Lukiškėse.

"Tuomet mes, gimnazistės, sumanėme juos aplankyti. Prisipirkome tokių riestų, kaizerkomis vadintų, bandelių ir nuėjome prie metalinių kalėjimo vartų. Daužėme juos tol, kol neišėjo įpykę sargybiniai. Sužinoję, kad atnešėme savo mokytojams bandelių, nuvijo mus šalin, sakė, kad praneš valdžiai. Kokiai valdžiai – nepasakė, tačiau kitą dieną mūsų gimnazijos direktorius mūsų paprašė, kad kitąkart ką nors panašaus sumaniusios neužmirštume pasitarti su juo", – prisiminė pašnekovė.

Pasakodama apie gimnazijos laikus, B.Fedaravičienė prisiminė niekam nepasakotą epizodą apie fizikos dėstytoją Povilą Gaidelionį – vieną šios gimnazijos steigėjų.

"Kartą per pamoką vienai mokinei kažką ilgai rašant lentoje, jis užmigo. Mes tyliai išėjome iš klasės į kiemą pažaisti. O žaidėme juk po mokytojų kambario langais... Netrukus atėjo direktorius ir sugėdino mus, pasakęs, kad mokytojas užmigo todėl, kad visą naktį jį tardė lenkai. Mes grįžome į klasę ir atsiprašėme mokytojo, padainavome jam jo mėgstamą dainą "Siuntė mane motinėlė į Dunojų vandenėlio". Tokie štai anuomet buvo mokinių ir mokytojų santykiai. Beje, mokytojas buvo labai tylus, švelnus, gal net melancholiškas žmogus. Tad nesistebiu, kodėl su juo draugavusi Sofija Chodakauskaitė vyru pasirinko Antaną Smetoną", – konstatavo pašnekovė.

Nepaisė patirtų skriaudų

1939 m. vasarą Europoje padidėjus politinei įtampai, lenkų okupuotame Vilniuje, dabartinio "Vilniaus" viešbučio keliuose kambariuose, įsikūrė žinomo Lietuvos diplomato dr. Antano Trimako vadovaujamas Lietuvos generalinis konsulatas. B.Verkelytė-Fedaravičienė, gerai mokėjusi lenkų kalbą, spausdinti rašomąja mašinėle ir stenografuoti, buvo pakviesta iš pradžių talkinti, o paskui – ir dirbti.

Rugsėjo 1-ąją Vokietijai užpuolus Lenkiją, pabėgėliai pradėjo veržtis į Vilnių, siekdami gauti vizas į mūsų šalį arba tranzitines vizas. Netrukus pabėgėlių srautas dar labiau išaugo, kai SSRS kariuomenė kartu su vokiečiais sutriuškino Lenkiją.

"Konsulate išdavėme vizas pirmosioms bėglėms iš Lenkijos – Juzefo Pilsudskio našlei su dviem dukromis ir garsiausiai ano meto lenkų aktorei Jadvygai Smosarskai, buvusiam premjerui Valerijui Prystorui, Varšuvos burmistrui Waclawui Starzynskiui ir tūkstančiams kitų lenkų politinių veikėjų, aukštų pareigūnų, kurie dar 1938 m. kovo viduryje grasino Lietuvai", – apie tai, kaip nepaisydami istorinių skriaudų, gelbėjo tūkstančius Lenkijos piliečių, pasakojo B.Fedaravičienė. Tarp pabėgėlių iš Lenkijos buvo daug žydų, kurie iš Vilniaus keliavo į Kauną – pas čia dirbusį Japonijos konsulą Chiune Sugiharą.

"Mūsų kariuomenė, įžengusi į Vilnių 1939 m. spalį, stebėjosi čia radusi gyvą lietuvybę, o dabar mes Vilnijos krašte leidžiame uždaryti lietuviškas mokyklas, visaip nuolaidžiaujame akivaizdžiam krašto lenkinimui, patys menkiname savo kalbą. Mūsų diplomatai nebemoka sieti praeities pamokų su šiandiena", – nuoskaudos neslėpė šimtametė.

(Laukite tęsinio)