Šerlokas Holmsas iš Kauno: tai pats geriausias darbo įvertinimas

Garbingas Metų seklio titulas, kurio nugalėtoją kasmet skiria Policijos departamentas, šiemet atiteko kauniečiui. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos tyrėjas Tomas Dzinzinas kartu su kolegomis Arūnu Umbrasu, Kęstučiu Mikalausku, Mindaugu Gaubu pripažinti geriausiais šalyje už atliktą itin sudėtingą tyrimą, demaskuojant metamfetamino laboratoriją.

Metų sekliui įteikta simbolinė Šerloko Holmso pypkė, kurią jis atsinešė ir į pokalbį su "Kauno dienos" žurnalistais.

– Pypkiuojate?

– Taip. Ir šią dovanotąją jau išbandžiau. Gera pypkutė, medinė, yra visi pypkiuoti reikalingi priedai.

– Kaip jaučiasi Metų seklys? Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

– Jaučiuosi taip pat gerai, kaip ir prieš apdovanojimą. Tai pats geriausias darbo įvertinimas, koks gali būti. Ir ne tik mano, bet ir visos komandos.

– Legendinis Šerlokas Holmsas pasižymėjo ypatingais savo gebėjimais. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti šiandienos seklys?

– Reikia pasitikėjimo savimi, ryžto, nebijoti rizikuoti ir kantrybės. Visi šie bruožai būtini.

– Tyrimas, už kurį esate apdovanotas, apibūdintas kaip itin sudėtingas. Ar tuo metu, kai tik pradėjote šį darbą, jis atrodė toks sudėtingas?

– Ne, iš pradžių atrodė eilinis tyrimas ir tikrai negalvojome, kad bus taip sunku. Pasirodė, kad klydome. Teko ir šalti pasalose, kai oro temperatūra buvo 17 laipsnių žemiau nulio, ir kaisti saulėje. Visko buvo. Įtariamieji laikėsi itin griežtos konspiracijos, todėl labai sunku buvo juos priremti.

Nusikaltimas buvo daromas Kauno rajone, vienkiemyje, laukuose. Aplinkui – nei miškelio, nei medelio, nei krūmelio, už kurio būtų galima ką nors fiksuoti. Tai labai apsunkino įrodymų rinkimą. Vis dėlto išlaukėme momento, pasirodėme budresni už juos.

– Kokios stadijos dabar tas ikiteisminis tyrimas?

– Tyrimas dar tęsiasi. Įtariamieji sulaikyti, tačiau dar eina į pabaigą visi procesiniai dalykai.

– Kiek metų dirbate Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnyboje? Ir kiek per tą periodą buvo panašių tyrimų kaip šis, už kurį gavote apdovanojimą?

– Dirbu septynerius metus. Buvo visokių – ir lengvesnių, ir sunkesnių, tačiau šis vis dėlto buvo ilgiausias ir sudėtingiausias, pareikalavęs daug nervų ir kantrybės.

– Septyneri metai – nemažas laiko tarpas. Daug kas pasikeitė, vienos nusikalstamos grupuotės išardytos, jų nariai sulaikyti arba netgi jau nuteisti, tačiau tuščių vietų nebūna. Šiandienos nusikaltėlis – koks jis?

– Nusikaltėliai, kaip ir visi žmonės, tobulėja. Tobulėja ir jų rankose esančios technologijos. Vis dėlto sakyčiau, kad šiandienos nusikaltėlis budrus, išmanus, tik gal ne tiek išsilavinęs, kiek daug žinantis. Labai gudrus, daug dėmesio skiriantis konspiracijai, kuri jau išėjusi už koduotos kalbos telefonais ribų. Telefonais dažniausiai net nesinaudojama. Labiau būdingi susitikimai nuolat keičiant vietą ir stebint aplinką.

– Kuriuo momentu vykdant ikiteisminį tyrimą pareigūnas patiria didžiausią profesinį pasitenkinimą – kai tyrimas pasiekia teismą, kai nusikaltėliai nuteisiami, kai gauna apdovanojimą už darbą?

– Vienareikšmiškai – kai įtariamieji sulaikyti. Tada žinai, kad tai tavo darbo rezultatas, pabaiga, žinai, kad pasiekei tai, ko siekei. Tai didžiausias apdovanojimas. Viską padarei ir gali griebtis kitų darbų.

– Visada norisi, kad pareigūnai būtų bent vienu žingsniu priekyje nusikaltėlių. Kas laimi šiose lenktynėse?

– Jeigu yra sulaikomi asmenys, ištiriami nusikaltimai – vadinasi policijai sekasi. Nusikaltėliai paprastai žino, kad kiekviena pradžia turi pabaigą. Kitaip nebūna, todėl žino, kad už nusikaltimą teks atsakyti. Tai nereiškia, kad sulaikomi nusikaltėliai iškart prisipažįsta ir sutinka duoti parodymus. Išsisukti vis tiek mėgina. Jie visad yra atseit nekalti ir stengiasi išvengti atsakomybės.

– Kas pastūmėjo rinktis policininko profesiją?

Liaudiškai tariant, buvo užknisę žulikai. Atsibodo matyti jų nebaudžiamumą, tai kad jie sau viską leidžia. Tai gal ir pastūmėjo rinktis atitinkamą profesiją. 10 metų atidaviau Vidaus tarnybos pulkui, o po to perėjau dirbti į policiją.

– Jūs kaunietis. Kokiame mikrorajone augote?

– Vilijampolėje.

– O, vadinamame Kauno mafijos lopšyje. Tikriausiai Daktarų grupuotės siautėjimas jums buvo žinomas iš labai arti?

– Žinojau, bet mano aplinkoje jų nebuvo. Net ir iš klasės nebuvo, kurie būtų papildę nusikaltėlių gretas.

– Koks Metų seklio darbo grafikas ir laisvalaikis? 17 val. užrakinate kabineto duris?

– Ne visada. Kartais darbas trunka paromis, kartais – savaitėmis ir neskaičiuoji darbo valandų. O laisvalaikiu mėgstu pabėgioti. Bėgant labai gerai išsivėdina galva.

Narkomafiją sekė metus

Kriminalinės žvalgybos informacija pareigūnus pasiekė 2012 m. pradžioje – apie kaunietį, kuris gali būti susijęs su narkotikų verslu.
Pradėję domėtis įtariamuoju, pareigūnai iš karto atkreipė dėmesį į jo ypač atsargų ir konspiracinį elgesį. Atvykęs prie kokio nors objekto: įstaigos ar kitų žmonių gyvenamosios vietos – savo automobilį pastatydavo gerokai toliau, o į vietą eidavo pėsčiomis. Važiuodavo skirtingais maršrutais. Atvykęs sutartu adresu niekada iš karto neidavo į reikiamą vietą, tačiau pirmiausia užsukdavo į greta esančias laiptines, stebėdavo stovinčias transporto priemones. Kilus įtarimui, eidavo patikrinti, kas jose sėdi. Paprastai – užmegzdamas trumpą neutralų pokalbį.

Dėl tokių atsargumo priemonių buvo ypač sunku nustatyti įtariamojo naudojamas patalpas. Vis dėlto pavyko atsekti vieną iš Kaune esančių garažų bendrijų. Teko nepertraukiamai stebėti vietovę. Po vienos iš daugelio naktų sniege buvo pastebėti pėdsakai. Jie jau buvo matyti per ankstesnius stebėjimus. Sekdamas jais pareigūnas nustatė garažą, kuriame rasta įvairių cheminių medžiagų ir įrangos. Įsitikinta, kad tyrimas vykdomas teisinga linkme.

Deja, paaiškėjo, kad čia buvo vykdoma tik pirminė narkotikų gamybos stadija. Teko ieškoti, kur gamybos procesas būdavo baigiamas. Pavyko – tai buvo Kauno rajone, Berlainių kaime, esanti nuošali sodyba.

Įtariamasis pareigūnų stebinti nenustojo. Po kiekvieno narkotikų gamybos proceso pedantiškai tvarkydavo laboratoriją, naikino visus galimus žmogaus pirštų atspaudus ant įrankių, cheminių medžiagų likučius.

Nepaisant visų atsargumo priemonių, kriminalistai tiksliai nustatė visus psichotropinių medžiagų gamybos proceso etapus ir pagrindinius šioje veikloje dalyvaujančius asmenis. Buvo sulaikyti trys įtariamieji.

Per kratas buvo rasta pagamintų miltelių ir apie 250 litrų skystos žaliavos. Pas vieną įtariamąjį rastas presas ir į briketus supakuotų miltelių, supakuotos augalinės kilmės medžiagos, galbūt kanapių.

Nusikaltėliai galėjo pagaminti apie 250 kg psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurio didmeninė vertė nelegalioje apyvartoje būtų apie 2 mln. litų.