Sausio 13-oji: langas į pasaulį iš Kauno rajono

Skambantys bažnyčių varpai, kaukiančios įmonių sirenos, užšalusių žiguliukų ir moskvičių burzgimas, laužų šviesa. Tokią Sausio 13-osios naktį prisimena Kauno rajono gyventojai, skubėję ginti Sitkūnų ir Juragių stočių, dingus transliacijai iš Vilniaus televizijos bokšto.

Neišleido žmonos

Iš lovų išlipę savanoriai – taip pirmuosius žmones, atvykusius prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos bei Sitkūnų radijo stočių vadina Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį jis pats skubėjo į Juragius. "Visi spontaniškai sulėkė iš namų. Viena pažįstama griuvo prie durų, kad vyras neišeitų, nes maži vaikai buvo. Nemažai iš rajono buvo išvažiavę į Vilnių ginti parlamento, čia likusios žmonos baisiausiai išgyveno", – pasakojo tuo metu Kauno rajono savivaldybės nariu ir Garliavos 2-osios vidurinės mokyklos direktoriumi buvęs V.Vitkauskas.

Vyras pats tuo metu buvo neseniai vedęs, namuose laukė dar metukų neturintis sūnus. Iki lemtingosios Sausio 13-osios V.Vitkauskas sėdėjo savivaldybės štabe, o po to persikėlė už barikadų prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties.

Nereikėjo alkoholio

"Iš autobusų parko iš karto suvažiavo autobusai, sunkioji technika apstojo televizijos bokštą ratu. Pradėjo vežti blokus, metalo laužą, vyrai greitai sugalvojo, kad reikia privirinti grotas ant langų. Pradėjo masiškai važiuoti žmonės. Ūkininkas Kęstutis Bružikas maistą organizavo, kiaules pjovė", – V.Vitkauskui akyse dar išlikęs vaizdas, kaip šaltyje pastovėję žmonės užeidavo į vidų, pasistiprindavo ir vėl eidavo į lauką.

Vyras prisiminė, kiek daug emocijų sukėlė vidury nakties skambantys bažnyčių varpai ir kaukiančios sirenos, kiek drąsos suteikė, retransliacijos bokšte iškelta trispalvė, kiek baimės sukeldavo tankų vikšrų garsai, ir kaip liūdna būdavo žiūrėti, kai vieni žmonės aukojosi, o kiti ėjo ir daužė automobilių langus, vogė radijo imtuvus ir valytuvus.
"Dar ir dabar negaliu apie visa tai ramiai kalbėti, – pasak V.Vitkausko, vis dėlto, apie baimę niekas negalvojo. – Pasakė per televiziją – eikite, tai visi ir ėjo. Ir negalvojome, ir giedojome, ir dainavome, ir vienas kitą drąsinome. Kai pagalvoji, nereikėjo ir alkoholio apšilti – važiavo moterys, virė karštą arbatą."

Sugeba susitelkti

V.Vitkauskas mano, kad grėsmė tuomet buvo reali. "Jie juk nebuvo tokie naivūs – šie objektai buvo vienintelis langas į pasaulį. Turėjome stotyje televizorius, žiūrėdavome ir žinojome, kas vyksta", – pasak jo, jei tokia grėsmė kiltų dabar, žmonės taip pat apsigintų.

"Nors ir esame daug kuo nepatenkinti, bet kai paliečia valstybingumą ir nepriklausomybę, sugebame susitelkti. Lietuvis toks jau yra: kol jam gerai, jis abejingas, galbūt pavydus, šykštus. Visais Lietuvos istorijos momentais vyrai ėjo, ir dabar nieko nepadarytų, jei būtų toks susitelkimas", – įsitikinęs V.Vitkauskas.

Įvyko stebuklas

Prie pat Juragių stoties gyvenęs ir kolūkyje dirbęs ūkininkas Antanas Maknevičius pasakojo, kad jau porą dienų prieš tragišką Sausio 13-ąją buvo tariamasi, ką daryti, jeigu būtų pasikėsinta į šį strateginį objektą.

"Tą naktį stebėjau įvykius per televiziją. Kai situacija pradėjo kaisti, apsirengiau ir nuvažiavau prie bokšto. Dar buvo tik keli žmonės ir aš pagalvojau: kviečia žmones, betgi vidurnaktis, miega visi. Neįsivaizdavau, kad po kokių 20 minučių iš visų pusių pasipils šviesos. Masė žmonių, pilni miesto autobusai. Stebuklas", – prisiminimais dalijosi A.Maknevičius.

Dar vienas vyrui neįtikimas dalykas, kaip žmonės savo rankomis sugebėjo prie bokšto nustumti daugiau nei 10 tonų sveriančias šalia išleistomis padangomis stovėjusius nebevažiuojančius sunkiasvorius automobilius "Ural": "Apie nieką kitą negalvojome, tik kaip apsaugoti televizijos bokštą."

Statė barikadas

Anot, vyro pirmas uždavinys buvo pastatyti barikadas, nes žmonės savo kūnais neapgins. "Pradėjome galingą techniką statyti: iš kolūkio kiemo traktorius, priekabas atvairavome, ūkininkas K.Bružikas technikos atgabeno. Tik kitą dieną statybinės organizacijos su kranais pradėjo vežti blokus, statybines atliekas, metalo sijas", – pasakojo A.Maknevičius.

Darbus pradėjo koordinuoti Kauno rajono savivaldybė, buvo sudaryti budėjimo grafikai. "Maisto tikrai netrūko, nes buvo žmonių, kurie užsiėmė vien maisto vežimu. Kitą dieną kaip pradėjo šalti – be laužo neišbūsi, todėl buvo privežta malkų. Taip prasėdėjome mažiausiai dvi savaites", – pasak ūkininko, budėjo ne tik vietiniai, atvažiuodavo žmonių ir iš kitų rajonų – Lazdijų, Marijampolės.

Vyras įsitikinęs, kad jei Kauno rajonas nebūtų apsigynęs, tikrai būtų atvažiavę sovietai ir stotis užėmę. "Iš pradžių negalvojome, kad kažkas gali būti blogai, įtampa atsirado vėliau, bet žmonės ne bailiai buvo, į krūmus nebėgo.

Būrėsi patys

Tuo metu Kauno rajono savivaldybės tarybos pirmininku buvo dabartinis vicemeras Petras Mikelionis. Politikas daugiausia laiko praleido štabe savivaldybėje ir koordinavo visus veiksmus.

"Tikslas buvo vienas – apsaugoti svarbiausius objektus. Žinojome, kad jeigu buvo paimtas Vilniaus televizijos bokštas, tas pats bus su Juragiais ir Sitkūnais. Susisiekėme su įmonių vadovais, viršaičiais, organizavome žmones, kurių iš tiesų net nelabai ir reikėjo organizuoti – patys būrėsi ir važiavo. Mums tik reikėjo jiems padėti, parūpinti maisto, transporto, padėti statyti barikadas", – prisiminė politikas, manantis, kad pirmosiomis dienomis prie stočių buvo galima suskaičiuoti ir tūkstantį gynėjų.

Pasak jo, baimės žmonės nejautė, nes, užuot slėpęsi, išėjo iš namų. Vis dėlto buvo ir skeptikų, kurie skambindavo į savivaldybę: "Klausė, ką mes čia darome, vis tiek tuoj būsime visi sutraiškyti", – P.Mikelionis mano, kad jei reikėtų susitelkti antrą kartą, žmonės vėl tai pakartotų.

Nenusileido Vilniui

Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius, per Sausio įvykius buvęs Aukščiausiojoje Taryboje Vilniuje, sekmadienį sėdo į savo automobilį ir pasuko Babtų link – prie Sitkūnų radijo stoties pasikalbėti su žmonėmis.

"Didžiavausi, kad Kaunas buvo labai pasiruošęs ir Vilniui nenusileido ta dvasios stiprybe. Rajonui buvo labai reali grėsmė, nes tiek Sitkūnai, tiek ir Juragiai buvo raktas, kuriuo Lietuva ir pasinaudojo perduodama žinias pasauliui. Nemanau, kad sovietai nesuprato, per kuriuos kanalus ėjo šios žinios. Ir Vilniuje sovietinė teroro mašina užspringo žmonėmis, ir čia žmonės nugalėjo. Mes buvome tvirti savo įsitikinimais sėdėdami Aukščiausiojoje Taryboje, bet dar labiau tikėjome tais žmonėmis, jų tvirtumu, taip sakant, už sienos. Tas tvirtumas ir davė mums pagrindą išsilaikyti 25 metus", –  sakė L.Milčius.

Anot jo, jau Sąjūdžio metais žmonės buvo įpratę lėkti ten, kur karšta. Todėl buvo nuostabu žmonių iš rajono sutikti ir Vilniuje Sausio 13-ąją. "Būdavo, eini ir sutinki pažįstamus." Politikas prisimena, kad baimės dėl savęs tuo metu nejautė, bet buvo baisu dėl šeimos, paliktos namie, mažų vaikų, artimųjų.

Prisijungė žmona

Už barikadų Sitkūnuose ir Juragiuose stovėjo ne tik Kauno rajono gyventojai, čia vyko ir gausios miestiečių pajėgos. Vienas iš jų buvo Kauno deputatų klubo vadovas Kęstutis Ignatavičius.

"Atsimenu, tą naktį lėkiau į Katedrą paprašyti, kad bažnyčios pradėtų skambinti varpais. Po to nuėjau namo, iš kur ketinau važiuoti į rajoną. Žmona pasakė, kad vienas niekur nevažiuosiu, ir kartu su manimi išvyko į Sitkūnus", – prisiminė K.Ignatavičius.