Sargėnų dvaras liks išsaugotas tik atsiminimuose?

Galėjau įsisvajoti: visi sodo ir parko plotai yra sutvarkyti, pritaikyti šalia esančių Šilainių gyventojų poilsiui, kiekvieną pavasarį šilainiškiai suruošia sau gražią obelų žydėjimo šventę sename sode, o senieji žvejai ir mažieji meškeriotojai, kuriems per toli keliauti prie ežerų, įmerkia meškeres šalia esančiuose tvenkiniuose; restauruotame mediniame name įsteigtas originalus restoranas ar kavinė. Deja, svajonės – sau, o gyvenimas – sau. Nebeliko nei svirno, nei ledainės, nei žiedinio kelio, jau baigia sunykti svarbiausias dvaro pastatas – originalios architektūros medinis dvarininko gyvenamasis namas, piktavališkai sunaikinti kai kurie reti medžiai.

1997 m. dvaro teritorijos želdynui (vartoju terminologiją, kuri yra užrašyta ant informacinio stendo, stovinčio prie antrojo Sargėnų tvenkinio, esančio šalia Šilainių) suteiktas Sargėnų dvaro istorinio parko statusas. Peržiūrėjus daugybę šaltinių internete bei pasikalbėjus su Šilainių gyventojais, supratau, kad apie Sargėnus yra žinoma labai nedaug, kartais tos žinios klaidingos, tad kilo noras apie juos papasakoti daugiau.

Ideali vieta piliakalniui

Vietovardis Sargėnai siejamas su žodžiu "sargus", spėjama, kad vietovės su panašiais pavadinimais galėjo būti prie piliakalnių ir kelių tinklo. Tose aukštesnėse vietose, užkūrus ugnį, galėjo būti įspėjama apie artėjantį priešą. Apie Vilnių yra aptikti net keli žiedai gynybinių piliakalnių, tad logiška galvoti, jog Kaunas galėjo būti irgi panašiai apsaugotas.

Nežinia, ar Sargėnuose būta piliakalnio, bet vieta jam buvo labai tinkama: iš rytų pusės juos saugojo Neries terasoje stovintis labai aukštas ir status kalnas, iš šiaurės ir pietų tekėjo nedideli, bet labai sraunūs upeliukai, kurie išgraužė gilius, sunkiai pereinamus arba visai nepereinamus tarpeklius. Upelių vandenyse nenuskęsi, bet atodangose – storas sluoksnis skystos molinės košės, į ją įkritęs, vargiai beišsikapanosi. Neapsaugota tik vakarinė pusė, bet ten – lygūs laukai, be jokių miškų, ir todėl žvilgsnis siekia labai toli, tad priešas neužklups netikėtai.

Suprantama, kad vaizdas, kurį aprašiau, daugumai kauniečių atrodo neįtikėtinai, nes jie tokio niekada nematė. Tačiau mano atsiminimai apie Sargėnus užgriebia 1949–1993 m. laikotarpį, ir tokį vaizdą aš dar mačiau savo vaikystėje.

Dabar kalnas daugiau nei perpus mažesnis, nes šalia jo supiltas pylimas privažiuoti prie Kleboniškio tilto. Vienas upeliukas visiškai palaidotas, sukištas į vamzdį, virš jo eina Vilniaus–Klaipėdos plentas. Tilto statytojams dalį darbo jau buvo atlikęs tas bevardis upeliukas – kalno reikėjo nukasti kur kas mažiau, nes jį buvo "nukasęs" upelis; matyt, dėl to ši vieta ir buvo parinkta tiltui. Antrojo, taip pat bevardžio, upeliuko suformuotas tarpeklis buvo labai sugadintas statant Šilainius, nes į jo vagą buvo sukišta dalis vamzdynų.

Istoriniai faktai

Sargėnų vietovardis minimas rašytiniuose šaltiniuose 1782 m., tuomet čia buvo bajorkaimis. Įvairių metų žemėlapiuose (1843, 1899, 1915, 1921 ir 1928 m.) Sargėnų vardas rašomas gana įvairiai, tik visuose žemėlapiuose dvaras žymimas toje pačioje vietoje, kur jo likučiai yra ir dabar.

Žinoma, kad XIX a. ir XX a. pradžioje dvaras priklausė bajorams Macianskiams. Kiek žemių turėjo šie bajorai ir kuriam iš jų atitekdavo Sargėnai, siūlau pasiskaityti labai išsamiame J.Brigio straipsnyje, publikuotame knygoje "Domeikava" (p. 235). Čia paminėsiu tik du žymesnius šios bajorų giminės atstovus. Vienas iš 1831 m. sukilimo vadų buvo L.Macianskis. Jis drauge su kitais 18 vadų (iš kurių kauniečiams turbūt žinomiausias M.Prozoras) 1931 m. balandžio 7 d. dalyvavo Pažaislio vienuolyne vykusiame pasitarime ir sudarė Kauno miesto puolimo planą.

Balandžio 8 d. L.Macianskis su savo 500 sukilėlių daliniu užėmė Vilijampolę ir auštant 9 d. ryte ruošėsi persikelti su valtimis į Kauną. Tačiau rusai puolė pirmieji, šaudė į sukilėlius iš patrankų ir privertė juos trauktis, besitraukiančius persekiojo. L.Macianskis įsitvirtino savo dvare Sargėnuose ir ten gynėsi. Negalėdami paimti dvaro, rusai jį padegė. Vadui su keliais sukilėliais pavyko prasiveržti, likusieji sudegė gyvi.

Antrasis mums svarbus šios giminės atstovas Ignatijus Macianskis nusprendė savo molingose žemėse pasistatyti plytinę; leidimą statyti jis gavo 1898 m. Plytinė ypač suklestėjo po 1918 m. karo, kai šaliai atstatyti plytos buvo labai reikalingos. Plytinė gyvavo labai ilgai, jos pagrindu buvo susikūrusi ir "Sargėnų keramika". Dabartinis Kauno m. Sargėnų mikrorajonas – tai išsiplėtusi plytinės gyvenvietė.

Iš rankų į rankas

1923 m. Evelina Macianskienė pardavė nenusavinamą Sargėnų dvaro dalį su trobesiais ir teises į likusią žemę Amandai Pudimaitytei-Šodienei. Pastaroji 1929 m. turėjo 172 ha dar neišparceliuotos žemės. 1925 m. maždaug 75 ha Sargėnų žemių netoli Sargėnų dvarvietės įsigijo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, karininkas Leonas Račiūnas. Jis įkūrė čia dvarą, pavadinęs jį Vytėnais (nuo žodžio Vytis, nes jis pats buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu). Vytėnai įsiterpė ir tarsi suskaldė Sargėnų vientisumą, nes tolyn į šiaurę nuo Vytėnų vėl tęsėsi Sargėnų žemės ir buvo gyvenvietė. Tad dvarvietę pradėta vadinti Pirmaisiais Sargėnais (rašyta I Sargėnai), o už Vytėnų į šiaurę esančią gyvenvietę – II Sargėnais. 1941 m. I Sargėnai su 102 ha žemės buvo priskirti Veterinarijos akademijos Moksliniam ūkiui; ūkio adresas liko toks pats – I Sargėnai. Mokslinis ūkis 1962 m. išsikėlė į Giraitę, po kurio laiko I Sargėnų gyvenvietė buvo pavadinta Panerių g. 263 su papildomomis raidėmis kiekvienam namui pažymėti.

Taigi dabar Sargėnų vietovardis nukeliavęs į kitą vietą – į Kauno m. Sargėnų mikrorajoną. Tokios vietovardžių klajonės yra gana dažnos istorijos vingiuose. Dažnokai nutinka ir taip, kad vaikai, gavę dideles dovanas (mūsų apkalbamu atveju – ir vardą, ir žemes), pamiršta dovanotojus: "Kauno dienos" žurnalistė Virginija Skučaitė pastebėjo, kad jau 2000 m. nė vienas jos kalbintas gyventojas iš Sargėnų mikrorajono nesugebėjo paaiškinti, kur yra Sargėnų dvarvietė. Būtų gražu, kad ir šilainiškiai bei vilijampoliečiai atsimintų, kad didelė dalis jų mikrorajonų stovi ant buvusių Sargėnų dvaro žemių.

Pavyzdinis ūkis

Grįžkime į pirmosios nepriklausomybės laikus, į Sargėnų dvarą. Nors dvarą pirko A.Šodienė, manoma, kad tikrasis dvaro valdytojas buvo jos vyras Jonas Šodė. Tarpukario Lietuvos žurnaluose "Žemės ūkis" esu aptikusi Šodės pavardę, jis įvardytas kaip Sargėnų dvaro savininkas, bet Šodienės pavardės neaptikau.

Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), skatindami kuo greitesnį žemės ūkio vystymąsi, organizuodavo įvairias varžybas (kaip dabar visai nelietuviškai pasakytume – konkursus). Pienininkystės varžybas yra laimėjęs J.Šodė. Jis dalyvavo ir kitoje ŽŪR veikloje, būdavo kai kurių komisijų, susijusių su gyvulininkyste, narys. Sargėnų dvarą ŽŪR buvo įtraukę į pavyzdinių ūkių sąrašą, todėl jame lankydavosi ūkininkai ir besimokantieji žemės ūkio kursuose. Pastarieji dažniausiai būdavo kaimo mokytojai, kurie vadovaudavo Jaunųjų ūkininkų rateliams.

Matyt, ne veltui, 1941 m. nusavinus J.Šodės dvarą, jame buvo įsteigtas Veterinarijos akademijos Mokslinis ūkis, nes materialinė bazė tam buvo labai tinkama, tvartai kuo puikiausiai įrengti. Mes, vaikai, dar praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje labai mėgdavome po tuos tvartus palakstyti ir "pabendrauti" su daugybe karvių, nė karto neįmindami nė į vieną š..., nes karvių tvartas buvo labai patogiai suprojektuotas. Šalia buvo ir nemaža arklidė, joje mums įdomiausias buvo baltas obuolmušis žirgas, matyt, užsilikęs dar nuo tarpukario.

Išskirtinė asmenybė

J.Šodė gimė apie 1890 m. Lietuvoje, o mirė neaišku kur ir kada. Pagal senųjų sargėniškių pasakojimus, jis buvo vokietis ir, atrodo, kad emigravo į Vokietiją karui baigiantis.

Anot vytėniškio Antano Račiūno, jis buvo ar tai prancūzų kilmės vokietis, ar vokiečių kilmės prancūzas. Lietuvos sporto muziejaus duomenimis, J.Šodė buvo prancūzų kilmės komersantas, aukštuosius mokslus baigęs Berlyne. Jis buvo labai energingas ir visapusiškas žmogus, palikęs pėdsakų daugelyje veiklos sričių. Įėjo į Lietuvos žemės ūkio, bankininkystės, sporto ir net kino meno istoriją. J.Šodė buvo pirmojo lietuviško banko – Lietuvos prekybos ir pramonės banko – valdybos narys; nuo 1922 m. ir banko direktorius. Gaila, bet pirmas blynas buvo prisvilęs – nors šio banko pradžios veikla buvo labai sėkminga, vėliau jis bankrutavo.