Rokai: padalyti į miestą ir kaimą

Jei Rokuose kalbama apie padalijimą, tai greičiausiai ne apie Abiejų Tautų Respublikos, o apie 1997 m. Tuomet Rokai oficialiai suskaldyti į dvi dalis. Vieną jų prarijo besiplečiantis miestas, kita išsaugojo kaimo statusą – liko Kauno rajone.

Nuo seno garsėjo plytinėmis

"Rokiškiai ir dabar tebesijaučia vienos bendruomenės dalimi. Miestiečiai dažnai užsuka į mūsų, kaimiškąją, seniūniją – jiems atrodo, kad ir dabar mes turime spręsti jų reikalus. Kaip atskirti, kur baigiasi miesto Rokai ir prasideda kaimo? Baigiasi duobės keliuose, ir prasideda kaimas", – juokiasi Rokų seniūnė Dalė Žėkienė.

"Mums tas perskyrimas neegzistuoja", – apie Rokų suskaldymo dirbtinumą priduria miestiškojoje gyvenvietės dalyje gyvenanti ir dirbanti Rokų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, kraštotyrininkė Vanda Mažeikienė. Jos giminė – Katkevičiai – Rokų apylinkėse gyvena jau 200 metų. Kraštotyrininkė randa ir tam tikrų istorinių perskyrimo ištakų: "Nuo seno Rokuose buvo dvi pusės: gamyklos ir ūkininkų. Gamyklos pusė plėtėsi, ten žmonės statėsi namus, o ūkininkų pusė po truputį traukėsi. Dabar gamyklos pusėje ir yra miestas."
Jau penktą amžių šiose apylinkėse kasamas molis. Istorine Rokų gamykla galima vadinti bendrovę "Rokų keramika", kurios pirmtakė – vietinė plytinė, žydų Giršos Brechšteino ir Iciko Franko įsteigta XIX a. pabaigoje. "Mano proseneliai Katkevičiai G.Brechšteinui ir I.Frankui pardavė dalį turėtos žemės – ten ir iškilo plytinė, – pasakoja V.Mažeikienė. – Raudonas jos kaminas buvo matyti iš visų Kauno pusių, žmonės pagal jį galėjo rasti kelią į Rokus."

Į miesto teritoriją patekusios "Rokų keramikos" veikla paliko ryškų pėdsaką Rokų kraštovaizdyje: penkiuose buvusiuose molio karjeruose dabar tyvuliuoja tvenkiniai. Švarų vandenį vertina kauniečiai: geru oru jų pakrantės nusėtos poilsiautojų.

"Galima sakyti, kad "Rokų keramika" netiesiogiai įamžinta seniūnijos herbe, vėliavoje, kuriuose raudonų plytų kaminą juosia natūraliai pajiesyje augančios gebenės šakos", – paaiškina D.Žėkienė. Rokų seniūnė – vietinė, čia užaugusi: maudydamasi Jiesioje, mokydamasi išlaikyti pusiausvyrą vaikščiodama geležinkelio bėgiais, klausydamasi cikadų. Taip, cikadų – ir ne kur nors Japonijoje, o pajiesio pievose. "Pas mus gyvena kalninės cikados, jos svirpia kitaip nei kitų rūšių, gyvenančios Amerikoje ar kitur. Negalėčiau nupasakoti to garso, bet jų cirpimo tikrai nesupainiosi su žiogo", – aiškina seniūnė. Kalninė cikada – ne vienintelis retesnis gyvūnas, sutinkamas Rokų apylinkėse. Dalis seniūnijos teritorijos priklauso Jiesios kraštovaizdžio draustiniui, kuriame auga ir veisiasi nemažai retų floros ir faunos rūšių.

Kūrybiškas gyvenimas jurtoje

Labai arti vietinės floros ir faunos gyvena Patamulšėlio kaime iškilusioje jurtoje auginami vaikai. Iš vilnos, kelių medinių konstrukcijų ir tentinės medžiagos sukonstruota jurta stovi ūkininkų, medelyno savininkų Arvydo ir Rasos Rutkauskų sodyboje. Naujovišką jurtą pasistatė kelios bendramintės draugės – tradiciniuose vaikų darželiuose savo atžalų nenorėjusios auginti mamos. Jų mažyliai čia jaučiasi laisvai: nori – lipa į medį, nori – kasa smėlį ar iš medžio šakelių dėlioja labirintus. "Mes vaikams leidžiame ir sušlapti, ir išsipurvinti – mums nebūna blogo oro. Vaikai pas mus gyvena laisvoje, kūrybiškoje aplinkoje. Tradiciniame darželyje vaikai tik tam tikru metu sodinami piešti, karpyti, klijuoti – užiimti kūryba, o pas mus jie kūryba užsiima visada. Tam yra natūralios sąlygos: šalia – smėlis, medžiai, gėlytės, augaliukai. Ir vaikų kūryba čia kartais taip prasiveržia, kad mes su visais savo diplomais šalia jų nedrįstame rodytis", – sako mums lankantis mažylius prižiūrinti mama Virgilija Alešenkovienė. Vaikai čia maitinami vegetariškai, jie neverčiami tam tikru laiku eiti miegoti. "Mes neiname miegoti – po pietų vaikai eina pasisupti hamakuose, pasiklausyti pasakėlės, lopšinės. Beklausydami ir užsnūsta", – šypsosi pašnekovė.

Jurtoje auga ir du iš keturių Rutkauskų šeimos vaikų, vyresnieji – jau moksleiviai.

Kelmynas vidury miško

Įspūdingo pavadinimo Rokų miško kelmyno kaimas iki prieš keletą metų praūžusios vėtros stovėjo nedidelėje miško properšoje – aplink buvo tanku medžių. Uraganui juos išlaužius, kaimas pateisino pavadinimą: aplink liko daugybė kelmų, kaimo trobesiai atsidūrė erdvioje laukymėje. "Uraganas tada medžius prie pat mano namelio rovė, o nuo stogo – nė šiferio lakštas nenulėkė", – prisimena kaimo gyventoja Marija Pranckūnienė. Energinga 82 metų senolė spėja viską: saugo vyro kūrybinį palikimą, augina daržus, prižiūri gėlynus, kepa pyragus, rašo eilėraščius ir skaito filosofines knygas. Viena mėgstamiausių jos knygų – Arvydo Šliogerio "Transcendencijos tyla". "Kas man padeda išlikti jaunatviškai ir energingai? Miško tyla, jeigu norite – transcendentinė tyla. Kai nuo tylos pavargstu, sėdu į mašiną ir važiuoju į miestą, į Rokus – pabendrauti, pasišnekėti. Esu jauna vairuotoja", – šypsosi 53 metus vairuojanti senolė. "Kai už gerą darbą 1961 m. gavau paskyrimą volgai, tik aš ir "Silvos" fabriko direktorė tokiomis mašinomis Kaune važinėjome. Aš kėliau žemės ūkį Kauno rajone: dirbau entomologe fitopatologe, paprasčiau – augalų gydytoja. Per 60 ūkių ir kolūkių prižiūrėjau. Vyras ir duktė manęs ilgai laukdavo iš darbo grįžtant: žinote, iš kolūkio be trijų karštų patiekalų neišleisdavo", – juokiasi M.Pranckūnienė.

Moteris gyvena tarp šviesios atminties vyro – tapytojo, akvarelininko Benedikto Vytauto Pranckūno paveikslų. "Kai kuriuos jų įsigijo Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, dalis atiteko dukrai, o kitus iki gyvenimo pabaigos noriu geriems žmonėms išdovanoti", – sako dailininko našlė.

Audinių augintojų kraštas?

Netrukus Rokus bus galima vadinti audinių augintojų kraštu: keliolika metų šiuos brangiakailius žvėrelius Girininkuose augina žemės ūkio bendrovė "Minkuva", audinių ferma steigiama ir vietoj buvusios stručių fermos. "Gal ir galima audinę auginti kaip naminį gyvūną, bet nepatariu: ji – šeško charaktero, smardina orą. Be to, audinės – iš prigimties medžiotojos. Kol jas auginome senuosiuose narvuose, kartais pabėgdavo, įsisukdavo į kaimynų vištas. Kol visų vištų neišpjaudavo, iš tvarto neišeidavo", – audinių charakterį apibūdina "Minkuvos" bendraturtis Rytis Vasiliauskas.

Prieš mėnesį audinių patelės atsivedė jauniklių. "Jie gimsta akli ir pliki. Iki pusantro mėnesio jauniklius galima imti nuoga ranka – nekanda. Vyresnę audinę taip galima imti tik tuo atveju, jei tau nereikalingos rankos", – juokauja brangiakailių žvėrelių augintojas.

Audinių kailiukus "Minkuva" parduoda Kopenhagos, Helsinkio tarptautiniuose aukcionuose – perka kinai, rusai, italai.

Atnaujinta aikštelė – populiari

Girininkų pagrindinė mokykla – mėgstama vietos jaunimo susibūrimo vieta. Į Žaliąją klasę – lauko pavėsinę su mokymuisi pritaikytais suolais – ir sporto aikštelę girininkiečiai renkasi ne tik per pamokas. "Nuo rudens, kai atnaujinome sporto aikštelę, pritaikėme ją krepšiniui, tinkliniui ir kvadratui, vaikų iš jos išvaryti neįmanoma. Ją atnaujinti mums buvo labai svarbu – juk sporto salės neturime. O vaikų sporto pasiekimai – labai geri, kai kuriose sproto šakose, rungtyse pirmaujame rajone, keletas vaikų Lietuvos čempionatuose yra užėmę aukščiausias vietas", – skaičiuoja Girininkų pagrindinės mokyklos direktorius Gintaras Ringys. Kūno kultūros mokytoja Rasa Slavėnienė apgailestauja, kad siekti sporto aukštumų vietos vaikų dažnai neskatina tėvai: "Būna, ateina vaikas su tokiais gerais fiziniais duomenimis – tikra Dievo dovana. Kiek galime, mokykloje sportuojame, bet to neužtenka siekiant aukščiausių rezultatų. Ir jei tėvai neskatina – vaikas nelanko papildomų treniruočių – iš jo sportininko nebus." R.Slavėnienės teigimu, kaimo gyventojams vaikus leisti į treniruotes mieste, nupirkti tinkamą aprangą, sporto inventorių dažnai yra per brangu.

Veisiasi sanitarės nėgės

Jiesioje užmetusį meškerę dažnai galima sutikti prisiekusį žveją Mindaugą Valantiną. "Kas kimba? Karosai, aukšlės, lydekos, ūsoriai, retkarčiais – upėtakiai, tik šituos, kaip ir nėges, reikia paleisti, kitaip gausi baudą. Tiesa, nėges, norint pagauti, reikia rankomis gaudyti – jos ant meškerės nekimba", – pasakoja žvejas. Vietos žvejai įsitikinę, kad nėgės į Jiesią atplaukia iš jūros. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno rajono agentūros vedėjas Vytautas Rimas neigia šį mitą: "Į Jiesią tik viena kita susimaišiusi jūrinė nėgė gali atplaukti. Čia neršia upinės nėgės. Jos nėra tokios retos kaip jūrinės, neįrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Nors, palyginto su tuo, kiek jų čia būdavo prieš 10–15 metų, dabar – tik ašaros."

Aplinkosaugininkui pritaria D.Žėkienė: "Dar mano senelis pasakojo, kad anksčiau per nerštą vanduo juodas nuo nėgių būdavo – tiek daug jų čia atplaukdavo. Jas kibirais iš Jiesios semdavo." M.Valantinas pastebi, kad, tiesiant "Rail Baltica" vėžę, Jiesios vandenį ties tiltu paleidus per vamzdžius, nėgės visai pradingo – dabar jos negali pakilti upe aukštyn. Tiesiant europinę vėžę, kenčia ir žuvys, ir žmonės: Vingytės kaimo gyventojai po darbo valandų nebeprivažiuoja prie savo namų – automobilius tenka palikti ties laikina geležinkelio pervaža. "Padarėme, ką galėjome: įrengta laikina automobilių stovėjimo aikštelė, savivaldybė pasamdė saugos bendrovę, kad tuos automobilius saugotų", – sako D.Žėkienė. Vietiniai laukia žadėtos darbų pabaigos – rugsėjo mėnesio, kai galės grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo.

Vidury laukų – kapinės

Vainatrakio kaime, vidury žaliuojančių laukų – visai šalia kaimo senkapių – kyla naujų kapų kauburėliai. Tai – garsiosios Vainatrakio kapinės. Valdininkų neapsisprendimas ir blaškymasis, kurioje vietoje steigti naująsias Kauno miesto kapines, vėliau prasidėję teisminiai ginčai su žemės savininkais tęsėsi 15 metų. Tačiau dabar jau viskas aišku: žemės išpirktos. Suformuoti du kapinėms skirti žemės sklypai, užimantys didžiulį – 112 ha – žemės plotą. Būsimų didžiulių kapinių pradžia – aptverta vieno hektaro teritorija. Nuo kovo, kai naujosiose kapinėse leista laidoti žmones, čia jau – per 40 kapų.

Faktą, kad miesto kapinės atsidūrė Rokų seniūnijoje, D.Žėkienė vertina pozityviai: "Manau, ateityje čia atsiras su tuo susijusių versliukų: paminklų dirbtuvių, gėlių augintojų, apželdinimo specialistų."

Svirpia cikados, ropoja elniaragiai

Jiesios kraštovaizdžio draustinis – saugoma teritorija Kauno rajone ir Kauno miesto pietinėje dalyje. Apima Jiesios upės žemupio slėnį. Plotas – 410 ha (iš jų 234 ha priklauso Kauno rajonui). Draustinyje saugomos vaizdžios Jiesios pakrančių atodangos, atveriančios kreidos ir kvartero periodo uolienas, pateroziniai šlaitai ir krantai.
Viena jų – Rokų atodanga yra gamtos paveldo objektas. Į draustinio teritoriją patenka ir Napoleono kalnas, stūksantis šalia Jiesios ir Nemuno santakos. Šioje vietoje upę kerta rekonstruotas Jiesios tiltas.

Draustinyje auga net 666 augalų rūšys. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur natūraliai auga gebenės ir veisiasi cikados. Draustinio teritorijoje auga reti, saugomi augalai, pavyzdžiui, gebenės lipikės, tuščiaviduriai rūteniai, klumpaitės, plačialapės gegūnės, gegužraibės, raudonžiedžiai žalčialunkiai, paprastieji sausažiedžiai. Slėnyje gyvena reta vabzdžių rūšis – kalninė apsiuva, yra elniaragių, kalninių cikadų, gyvena apie 50 paukščių rūšių, yra šikšnosparnių, žalčių, kiaunių, lazdyninių miegapelių, stirnų, šernų.

Rokai – plytinių kraštas

Rokai Roko lauko vardu pirmą kartą paminėti 1500 m. dokumente, kuriuo LDK didysis kunigaikštis Aleksandras prie Jiesios dovanojo žemės pinigų kalėjui Henrikui Šliagiriui. Roko laukas minimas ir 1578 m. Kauno seniūno Jono Chodkevičiaus dokumente, kuriuo skiriama žemės Jurgiui Reineriui popieriaus malūnui statyti.

XVI a. LDK buvo penki popieriaus fabrikai. Du prie Vilnelės, o trys – prie Jiesios. Jurgio Reinerio prie Jiesios pastatyti popieriaus malūnai gamino itin aukštos kokybės popierių su vandens ženklais. Jis buvo naudojamas LDK kanceliarijoje.

1639 m. fundaciniame rašte LDK kancleris Stanislovas Radvila patvirtina 1603 m. donaciją Kauno bernardinų vienuoliams ir mini Rokakiemio pavadinimą.

1807 m. Naujosios Rytų Prūsijos žemėlapyje pažymėta Rokay.

XVI–XVII a. Rokų apylinkėse atsirado daug plytinių. Jas sudarydavo pašiūrės ir degimo krosnys. Pasibaigus vietiniam moliui, plytinės vietą keisdavo. XVII a. veikė bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios plytų pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune.

Dabartinės "Rokų keramikos" pirmtakė įkurta 1883 m. Čia pagamintos plytos buvo žymimos rusiškais šeimininkų G.Brechšteino ir I.Franko inicialais "БФ". Šančių ir Panemunės kareivinės caro laikais statytos iš Rokų plytinės plytų. Tokių plytų randama Kauno IV forte. Viena yra ir Rokų vidurinės mokyklos muziejuje.

Šaltinis: "Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin"