R.Meilutytės pirmasis treneris: ji verkė, kai tėtis neleido plaukti

Rūta Meilutytė savo olimpinį kelią pradėjo Kauno plaukimo mokyklos Šilainių plaukimo baseine. Jos treneris Giedrius Martinionis kraupsta prisiminęs, kaip mažoji plaukikė per savo pirmąją treniruotę ėmė skęsti. Tačiau vėliau iš baseino nebuvo įmanoma jos iškrapštyti.

Verkė naktimis, kaip norėjo plaukti

Olimpinė čempionė į baseiną koją įkėlė prieš devynerius metus. Į Šilainių plaukimo baseiną ją atvedė močiutė Aldona, nes tėtis dažnai būdavo išvykęs dirbti į užsienį.

„Ji buvo tokia maža ir taip norėjo plaukti. Buvo tokia užsidegusi“, – žavėjosi G.Martinionis. Anot jo, kad R.Meilutytė visuomet buvo lyderė, visuomet priekyje. “Visi ją matė ir su pavydu stebėjosi: “Kokį žvėrį tu čia augini?”.

Treneris pasakojo,  kad plaukti jo auklėtinė iš pradžių mokėsi tik protarpiais. Palankiusi baseiną apie du mėnesius, jame ilgai nesirodė. Vėliau vėl palankė, bet sunegalavo.

„Ji sirgo apie 4-5 mėnesius. Net nežinojau, ar sugrįš į baseiną. O kai grįžo, teko įrodinėti tėvui, kad ji turi plaukti, kad yra tam sutverta. Turėjau įdėti labai daug savo energijos ir pastangų, kad jis patikėtų“, – atsiduso treneris.

Iš pradžių, kaip jis pasakojo, R.Meilutytės tėtis labai norėjo, kad dukra lankytų krepšinio treniruotes, bet Rūtos jos netraukė. „Ji verkė naktim, negalėjo miegoti, kad tėvas neleidžia plaukti. Tik dėl to tėvas ją ir vėl leido į baseiną“, – prisiminė G.Martinionis.

Tėtis, anot jo, mąstė praktiškai: geriems krepšininkams atviros daugelio JAV koledžų durys ir skiriamos stipendijos.

Vadina bebaime

“Rūta buvo pirmoji mano auklėtinė, kuri skendo. Yra skendęs ne vienas vaikas, bet ji buvo pirmoji. Kai Rūta pradėjo mokytis plaukti, buvau neseniai pradėjęs dirbti treneriu”, – pasakojo treneris.

Jau nuo pirmosios pažinties jam įstrigo Rūtos judrumas. “Per pirmąją treniruotę vis raminau ją. Vėliau sakau, vaikai, lipsim į vandenį ir mokysimės plaukti. O ji įsibėgėjo ir šoko į giliausią baseino vietą. Po vandeniu atsimerkė, rankas pakėlė į viršų ir žiūri į mane.   Pačiupau už rankos ir ištraukiau. Pasodinau ant suolo, o ji pasivalė akis ir klausia, ką dabar daryt. Sakau, tu gal pasėdėk, vaikeli. Man širdis į kulnus nukrito.  O ji pasėdėjo kelias minutes ir vėl šoko į vandenį. Bebaimė”, – stebėjosi treneris.

Tačiau daugiau tokių nesusipratimų nepasitaikė. R.Meilutytė, anot specialisto, plaukti išmoko labai greitai.

„Šeimos finansinė padėtis buvo sunkoka. Bet vėliau viskas susitvarkė. Rūta ėmė laimėti varžybas, jai ir kitiems gabiems sportininkams buvome suorganizavę nemokamą maitinimą“, – pasakojo pirmasis olimpinės čempionės treneris.

Devynmetė padarydavo 17 prisitraukimų

Prakalbus apie R.Meilutytės būdą, treneris nusijuokė: matėsi, kad mergaitė augo su broliais. „Ji buvo greita, staigi, mėgo bėgioti, šokinėti, karstytis po medžius. Su kirviais žaisdavo karą“, – prisiminė G.Martinionis.

Anot jo, per treniruotes su R.Meilutyte reikdavo elgtis kaip su berniuku: nuolat raminti. „Tačiau gyvenime iš jos negirdėjau žodžio „Ne“. Nebuvo jokių atsikalbinėjimų. Ji mąstanti ir be galo brandi. Kai jai buvo 13 metų, su ja pasikalbėjęs galvodavau, kad kalbu su 18 metų mergina. Jai nieko nereikėdavo liepti, mes diskutuodavome ir ji viską suprasdavo. Ji jau tada žinojo, ko nori ir ką reikia daryti. Jos auklėti kaip ir nereikėjo“, – tikino treneris.

G.Martinionis prisiminė, kad jo auklėtinė buvo be galo stipri. „Būdama 9 metų padarydavo 17 prisitraukimų. Berniukams rodydavau ją kaip pavyzdį“, – neslėpė kaunietis.

Iš kitų vaikų Lietuvos plaukimo pažiba, kaip pasakojo treneris, išsiskyrė ir tuo, kad buvo labai atlapaširdė, „visų draugė“. Baseine ji daugiausiai bendravo su keliom kitom plaukikėm, o ypač su Ieva Skardžiūte.

“Labai gailėjosi, kad važiuodama į Angliją turėjo ją palikti. Jos iki dabar yra geriausios draugės. Vos Rūta grįžta į Lietuvą, abi sulipę vaikšto”, – šypsojosi G.Martinionis.

Buvo labai savarankiška

Treneris su savo auksine auklėtine yra praleidęs itin daug laiko, tad jos būdo savybes vardijo kaip iš rašto. „Su ja sportavau, praktiškai gyvenau septynerius metus. Buvau kaip antras tėvas. Kiekvieną  dieną susitikdavom po du kartus, ji plaukdavo po 4-5 val. per dieną. Ir kitus savo sportininkus per mokslo metus tikriausiai matau daugiau nei jų tėvai“, – tikino G.Martinionis, pridūręs, kad Rūtos tėtis su dukra visuomet palaikė ryšį, tačiau mergaitė augo daugiausiai su močiute.

Treneriui įstrigęs ir Rūtos savarankiškumas. „Kai jai buvo 11 metų, išvykome į varžybas į Italiją. Ten ji čiupo konservų dėžutę, peilį ir bandė atsidaryti. Sakau, vaikeli, gal tau padėti? Gal man duok atidaryti? Pasakė: aš moku, man nesunku“, – pasakojo kaunietis.

G.Martinaitis savo buvusią auklėtinę plaukimo paslapčių mokė septynerius metus, prieš jai persikeliant gyventi pas tėtį į Didžiąją Britaniją.

Nors G.Martinionis labai džiaugiasi savo buvusios auklėtinės sėkme, tačiau giliai širdy tūno ir apmaudas. “Septynis metus Rūtą ruošiau, o medalius kabina anglui. Toks vaizdas, kad anglas ją paruošė. Čia tas pats, kaip metus patreniruoti Arvydą Sabonį ir po to pasakyti: “Pažiūrėkit, kokį žygdarbį padariau!” – pastebėjo pirmasis olimpinės čempionės treneris.