Rakto į sėkmę ieškotų tradicijų ir inovacijų dermėje

– Dažnai jums prikabinama savotiška keliautojo etiketė, nes dirbate keliuose skirtinguose miestuose ir dažnai visuose vienu metu. Kokius Kauno išskirtinumo ženklus kitų miestų kontekste būtų verta pažymėti?

– Čia, Kaune, kiekviena plyta, kiekviena vieta yra pažįstama. Štai dabar esame „Spurginėje“, kurios darbuotojos mane prisimena nuo tada, kai čia ateidavau su mama, kurios kasa buvo bene ilgiausia mieste. Labai gera, kad mieste vis dar yra tokių vietų. Jos turi savo istoriją, unikalų interjerą ir neįprastą aurą. Žmonės – vienas reikšmingiausių miesto išskirtinumų.

Europoje joks miestas neturi tokio Ąžuolyno, kokį mes turime Kaune. Net ir pačiame Kaune tokių liepomis kvepiančių alėjų nedaug. Turime ir jau kelis dešimtmečius toje pačioje vietoje esantį centrinį Kauno knygyną, įgijusį išskirtinį savo knygų kvapą.

Visa tai su mano gyvenimu ir asmeniniais potyriais susiję ženklai. Kad ir kur būčiau, Kaunas – mano namai. Čia gaunu viską: ramybę, artimą kontaktą tiek su pažįstamais, tiek su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, kultūrinę įvairovę. Nors jaučiu didelę pagarbą Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams ir kitiems Lietuvos miestams, Kaunas yra „for always and forever“ (liet. visuomet ir visada).

– Šiuo metu Kauno kameriniame teatre rodomas jūsų režisuotas spektaklis „Akmenys jo kišenėje“ pagal airių dramaturgės Marie Jones pjesę, pasakojantis apie bendruomeniškumą ir pagrindines bendruomenės vertybes. Ar lengva būti bendruomeniškam gyvenant nūdienos ritmu?

– Name, kuriame augau, mano tėvai gavo butą su ilgu koridoriumi. Ten gyveno labai įdomūs ir draugiški žmonės. Visi vieni kitus pažinojo, nuolatos pasikviesdavo arbatos ar kavos ir, žinoma, paskolindavo cukraus ar druskos, kai pritrūkdavo namie. Buvo juntamas didelis tarpusavio palaikymas. Pamenu laikus, kai sovietmečiu į Sibirą išvežti žmonės pamažu pradėjo grįžti į Lietuvą. Mažas mano tėvukų butukas buvo nuklotas įvairiais kilimais, nes pas mus nuolat nakvodavo namus praradę žmonės.

Tada, gyvenant daug prastesnėmis sąlygomis nei šiandien, buvo daugiau tarpusavio pagalbos ir palaikymo. Šiandien panašų jausmą išgyvenu tik Kaune žaidžiant „Žalgiriui“, kai, žaidėjui įmetus kamuolį, salėje nuaidi riksmų ir palaikymo banga. Sovietmečiu vyravęs kolektyvizmas mus vertė būti kartu, tačiau tada mes norėjome individualumo ir asmeninio gyvenimo, pabūti su savimi ir artimaisiais. Po nepriklausomybės atkūrimo atsirado savotiška dvasinė alergija tam, kas bendra. Žmonės tapo po vieną slankiojančiais vilkais. Tačiau, kaip sakė E.Hemingway, žmogus negali būti vienas, todėl mes pamažu vėl suvokiame bendruomenių svarbą. Labai džiaugiuosi bendruomenėmis Žemuosiuose Šančiuose, Žaliakalnyje ir „Kiemo galerija“ E.Ožeškienės gatvėje.

– Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Kodėl Kaunas vertas tapti kultūros sostine, jūsų akimis?

– Greitai švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ir būtent Kaunas yra pirmosios Lietuvos Respublikos lopšys. Tai daugiakultūris, senų tradicijų miestas. Turime gausų žydų kultūros paveldą, kurio dar nesame išsamiai ištyrinėję. Manau, kad turime tinkamai atlikti namų darbus, padaryti tai, ko negalėjome padaryti anksčiau, kai kultūros samprata buvo labai siaura.

Džiugu, kad Kaune yra daug jaunų, kūrybingų, kitaip mąstančių žmonių, norinčių inovatyvių miesto pokyčių, kurie pamažu ir vyksta. Tradicijų ir inovacijų dermė Kaunui, kuris visada buvo išradingas ir naujovėms imlus miestas, gali tapti sėkmės garantu. Labai tikiuosi, kad Kaunas sugebės įvertinti savo turimus paveldo pastatus, tokius kaip „Pienocentras“, Kauno centrinis paštas ir kt., kurie galėtų tapti gyvais, funkcionuojančiais, kultūriniais miesto traukos objektais. Kaunas gali būti įdomus labai įvairaus spektro ir poreikių žmonėms iš įvairių šalių, todėl ir yra vertas būti Europos kultūros sostine.