Profesorius K. Adamonis: jei būsi arogantiškas, pacientai tavęs vengs

Nuoširdžiausias gydytojas Kaune – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės – Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos profesorius Kęstutis Adamonis. Toks "Kauno dienos" skaitytojų verdiktas šiemet.

– Profesoriau, pelnėte didžiausią jūsų pacientų pagarbą ir pripažinimą – didžiule balsų persvara tapote nuoširdžiausiu Kauno gydytoju. Kas jums yra nuoširdumas?

– Nuoširdumas – tai bendravimo požymis. Aš su visais, ne tik su pacientais, stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi. Gydytojo nuoširdumą žmonės patiria susirgę, ir jiems to labai reikia.

– Ligonių daug, o jūs – vienas. Kaip išlikti dėmesingam, nuoširdžiam su kiekvienu, kai pas jus veržiasi daug daugiau pacientų nei galite priimti per darbo dieną?

– Ką darysi, jei toks mūsų darbas. Gal ir sunku kartais, bet juk pas mus ateina žmonės, besiskundžiantys pašlijusia sveikata. Jau pirmosiomis susitikimo minutėmis ligoniui padeda gydytojo nuoširdžiai ištartas žodis, padrąsinanti šypsena. Taip privalo elgtis visi, pasirinkę gydytojo profesiją. Netgi yra sakoma, kad medikai savo sveikatos nepaiso, dega kaip žvakės, kad padėtų ligoniams. Jei būsi arogantiškas, pacientai tavęs vengs.

– Jums reikia kuo daugiau pacientų?

– O kam nereikia? Kiekvienas ligonis verčia gydytoją tobulėti. Grįžti po darbo namo, jei ko nežinojai – aiškiniesi, giliniesi, skaitai literatūrą, ieškai internete. Gydytojo darbas yra amžinas mokymasis. Kiekvienas ligonis – naujas puslapis gydytojo knygoje.

– Viršvalandžiai, darbas valandų neskaičiuojant, net adekvataus atlyginimo už tai negaunant jūsų pasiaukojimo neslopina?

– O ką daryti? Gali sakyti: mano darbo valandos baigėsi, apsivilkti švarką ir išeiti. O jei sergantys žmonės tavo konsultacijos laukia? Ligoniai, atvažiavę iš toli.

– Važiuoja pas geriausius specialistus ir jų darbo krūvis, o ne atlyginimas už jį tampa didžiausias. Argi tai teisinga?

– Jei pasirinkai mediko profesiją, turi stengtis padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

– O šeimai, vaikams gydytojai nepriklauso?

– Šeima šiek tiek nukenčia, bendravimą su artimaisiais kompensuoji per atostogas.

– O jei pagal naują Darbo kodeksą medikų atostogos sutrumpės?

– Tikiuosi, kad Seimo nariai priims teisingus sprendimus. Juk visiems aišku, kas nukentėtų, jei gydytojas į darbą ateitų nepailsėjęs, dirbtų pervargęs. Argi įmanoma suskaičiuoti gydytojo darbo valandas?

– Juolab kad jūs dirbate ne tik su ligoniais. Esate profesorius, vadinasi, pedagogas, vadovaujate Endoskopijų skyriui – atliekate administracinį darbą. Mokotės ne tik namuose, bet ir vykstate į užsienio konferencijas, skaitote paskaitas kolegoms gydytojams...

– Reikia jauniems gydytojams padėti. Kaip kitaip jie išmoks? Ir dėl jų, ir dėl ligonių mokaisi pats, pvz., naujų metodikų, kad viską padarytum labai gerai. Naujos technologijos taupo ir gydytojo laiką – gali ligonį išgydyti greičiau.

Man yra sakę: na ir kas, kad tu važiuoji į užsienio klinikas, mokaisi, bet tokių sąlygų, kaip ten, Lietuvoje nėra. Aš manau, kad tam, kuris beldžia, dangaus vartai atsidaro. Pagaliau aš privalau tobulėti, nes dirbu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje. Čia viskas turi būti suderinta: darbas su kolegomis, rezidentais, studentais, ir mokslinė, ir gydomoji veikla.

– Kuri sritis jums mieliausia?

– Nors universitetinėje ligoninėje privalai viską suspėti, mieliausias darbas – su ligoniais. Pagaliau juos konsultuodamas, atlikdamas diagnostinius tyrimus kartu dirbi ir mokslinį darbą. Visa tai kompleksiškai susiję, kaip ir dalyvavimas įvairiose programose, iš jų – ir ligų profilaktikos.

Pagrindinis mano darbas su ligoniais yra diagnostinės ir gydomosios endoskopinės virškinamojo trakto procedūros. Darau viską, bet tarp manęs ir paciento yra tarpininkas – endoskopas. Kauno klinikose endoskopu galime ištirti stemplę, skrandį, dvylikapirštę žarną, visą plonąjį ir storąjį žarnyną, tulžies ir kasos latakus, žodžiu, viską. Diagnozavę patologiją taip pat endoskopu atliekame gydomąsias procedūras: stabdome kraujavimą iš virškinamojo trakto organų, šaliname polipus, auglius, iš jų ir piktybinius, sugrąžiname virškinamojo trakto praeinamumą, įvedame stentus ir taip toliau.

– Ir visa tai atliekate jūs?

– Jaunosios kartos mokytojai turi būti įvaldę visas procedūras. Vadovui tenka sunkiausi ligoniai. Mūsų skyrius – tarsi chirurgijos, diagnostinė ir gydomoji endoskopija iš chirurgų perėmė dalį ligonių.

Kai buvau jaunas, dirbau dabartinėje Respublikinėje Kauno ligoninėje. Kraujuojant skrandžio opai buvo taikomas vienintelis gydymo metodas – operacija.
Dabar Kauno klinikose, kur tokių pacientų yra labai daug, per metus operuojama gal tik dešimt. Viskas daroma, kad nereikėtų atviros chirurgijos metodo. Jį keičia mažai invazyvi endoskopija, kaip ir sergant akmenlige, diagnozavus pankreatitą, vėžį. Tai ir ne taip traumuoja, ligoniai sveiksta daug greičiau. Pavyzdžiui, endoskopu prapjovei spenelį, kur tulžies ir kasos latakai atsiveria, akmenukas iškrito, ir ligonis akyse sveiksta.

– Ką sakote ligoniui, kai tirdamas matote, kad auglys vidaus organuose – piktybinis?

– Yra pacientų, kurie patys perspėja: jei ką blogo rasite – nesakykite. Tokiems aiškinu, kad matau rimtą patologiją, kad be operacijos neapsieisime. Jei pacientas psichologiškai nepasirengęs išgirsti sunkios ligos diagnozę, ją pranešu aptakiai, aiškinu, kad nei vaistais, nei endoskopiniu gydymu padėti negalime. Ligonis turi žinoti, kas jo laukia, turi pasirengti psichologiškai, priešingu atveju, gali palūžti.

– Ligoniai bijo endoskopinių tyrimų, juolab žarnyno. Sakoma, kad jie labai skausmingi.

– Daug kas prieš tyrimą prašo narkozės, nes bijo. Mano tikslas – išaiškinti, kad baimė nepagrįsta. Kai patiki ir sutinka, po tyrimo paklausiu, kodėl prašė narkozės? Atsako, kad nė patys nežino, kažkur girdėjo, kad skaudės, arba internete skaitė.

Kai reikia, narkozė taikoma, dažniausiai garbingo amžiaus žmonėms, sergantiems kai kuriomis lėtinėmis ligomis, vaikams, moterims, kurioms buvo atlikta ginekologinių operacijų. Tačiau sveikiems žmonėms endoskopiniai tyrimai be narkozės yra geriau. Kai tai išaiškini, 10–15 tyrimo minučių prabėga tikrai be skausmo ir greitai.

– Negailite laiko aiškinti?

– Žodis turi didelę galią. Jei būsi nuoširdus, švelnus su pacientu, jis jausis geriau, o jei būsi šiurkštus, atžagarus – ligoniui bus sunku.

– Bet yra ir piktų, gydytojais nepasitikinčių ligonių?

– Ką darysi – pasirinkai tokį darbą.

– Kodėl jūs tokį pasirinkote?

– Gal dėl to, kad mano mama buvo gydytoja. Augau medikų aplinkoje.

– Iš jūsų kas nors paveldėjo šią profesiją? Medikams būdingos dinastijos.

– Sūnus yra medikas, dabar studijuoja Londone – gilina sveikos gyvensenos, sveikatos psichologijos žinias.

– Daug jaunų žmonių emigruoja, ypač medikų. Jums niekada nekilo mintis išvažiuoti?

– Mano sūnus, baigęs mokslus, žada grįžti į Lietuvą. Jei aš būčiau jaunas, gal ir pagalvočiau apie darbą užsienyje, bet dabar – jokiu būdu. Ten niekas nieko išskėstomis rankomis nelaukia, viską reikia pradėti iš pradžių. Žinoma, ten kitos darbo sąlygos ir užmokestis.

– Vadinasi, jaunimui patariate emigruoti?

– Jei pas mus sveikatos sistema būtų normali – jokiu būdu nesiūlyčiau. Ir dabar nesiūlau, raginu bendromis jėgomis stengtis, kad kaip nors tą sistemą pakeistume. Kas būtų, jei visas jaunimas išvažiuotų iš Lietuvos? Pagaliau ir ten medikai daug dirba, verčiasi privačia praktika. Kauno klinikose žadama nuo gegužės pirmos dienos padidinti atlyginimus. Mūsų ligoninė dirba rentabiliai, o į specialistus investuoti reikia, kad nebėgtų ieškoti, kur geriau.

– Tačiau daug kam atrodo, kad Kauno klinikose yra geriausia.

– Būti geriausia gydymo įstaiga įpareigoja universitetinės ligoninės statusas. Čia pacientams galime suteikti maksimalią pagalbą, jauniems medikams yra neribotos galimybės tobulėti. Profesorius Limas Kupčinskas – ypatingas mokytojas, kito tokio Baltijos šalyse tikrai nėra. Jis – išskirtinis specialistas visoje Vakarų Europoje. Profesorius Almantas Maleckas (prieš dvejus metus "Kauno dienos" skaitytojų išrinktas nuoširdžiausiu Kauno gydytoju, – red. past.) – aukštojo pilotažo specialistas, neeilinis žmogus.

– Ir profesorius Kęstutis Adamonis – jų gretoje.

– Mano, kaip intervencinio endoskopuotojo, tobulėjimas, galimas tik čia, Kauno klinikose. Kitur dirbti negalėčiau, nes dauguma gydymo įstaigų tokių procedūrų, kokias dabar atliekame, savo pacientams pasiūlyti dar negali. Čia – universitetinė ligoninė, skatinanti siekti, mokytis ir būti garantuotam, kad viską padarysi gerai.

– Kaip už tokį darbą ligonių išreikštas dėkingumas jums mieliausias?

– Maloniausia, kai išgydytas ligonis nusišypso, paduoda ranką ir sako: "Jaučiuosi sveikas. Po kiek laiko ateiti pasitikrinti?"