Kaunas – V. Adamkaus lemties miestas, išugdęs patriotizmą ir pilietiškumą

Svarbus laikotarpis

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovo Arūno Antanaičio tikslas – ne tik išsaugoti ir apčiuopiamais pavyzdžiais visuomenei parodyti V.Adamkaus veiklos ištakas, jos savitumą, vertę, bet ir išryškinti, kur slypi didžiulį moralinį autoritetą skleidžiančios asmenybės stiprumo ir unikalumo šaltiniai.

A.Antanaitis atkreipia dėmesį, kad V.Adamkaus veiklus patriotizmas ir pilietiškumas buvo išugdytas būtent prieškario Kaune – vaikystės ir paauglystės laikotarpiu.

Ir tai kartais susiję su konkrečiais įvykiais bei vietomis.

Misija: muziejui vadovaujančio A.Antanaičio vienas tikslų – išryškinti, kur slypi didžiulį moralinį autoritetą skleidžiančios asmenybės stiprumo ir unikalumo šaltiniai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žaliakalnio apsuptyje

Žaliakalnio kvartalai, kurie buvo V.Adamkaus vaikystės ir paauglystės erdvės, iki šiol yra išsaugoję prieškarinį savitumą, nors nedidelio medinio namelio, kur gimė prezidentas, neliko.

Žaliakalnio kvartalai, kurie buvo V.Adamkaus vaikystės ir paauglystės erdvės, iki šiol yra išsaugoję prieškarinį savitumą.

Jis stovėjo ties Gėlių Rato ir V.Kudirkos gatvių sankirta. Kokia tai buvo svarbi vieta pačiam V.Adamkui, atskleidžia jo vizitas į Lietuvą sovietmečiu, kai jis čia lankėsi kaip aukštas JAV aplinkosaugos pareigūnas (tai įvyko 8-ojo dešimtmečio pradžioje – šaltojo karo laikais, kai aplinkosauga buvo vienintelė JAV ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimo sritis).

Jausmai: V.Adamkus visuomet pabrėžia, kad ryšys su Kaunu niekada nebuvo nutrūkęs. / Butauto Barausko nuotr.

Sovietų saugumo tarnybų priekabiai kontroliuojamoje darbotvarkėje V.Adamkus vis dėlto sugebėjo rasti kelias valandas laiko, atskubėjo į Žaliakalnį ir apmirusia širdimi pasibeldė į savo vaikystės namo duris.

Pokyčiai: vieta Žaliakalnyje, kur kadaise buvo V.Adamkaus namas, iki šių laikų beveik neišsaugojo autentiškų detalių. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Netikėtas sukrėtimas

"Nedideliame mediniame name buvo penki kambariai. Žaliakalnio standartais – tai visiškai eilinis, neišskirtinis namas. Kai į Vakarus besitraukianti Adamkų šeima iš čia išsikraustė, į namuką atsikėlė keletas naujakurių rusų šeimų. Nelauktas svečias iš JAV savo būsto beveik neatpažino – sužinojo, kad čia įsikūrę žmonės iš pradžių laikė kiaules", – apie V.Adamkų Kaune pasitikusią realybę pasakojo A.Antanaitis.

Vizito iš JAV metu lankydamas savo vaikystės vietas V.Adamkus negalėjo neužsukti į J.Jablonskio gimnaziją, kurią lankė būdamas pradinių klasių moksleiviu. Čia jo laukė netikėtai dramatiški išrgyvenimai.

"Knygoje "Likimo vardas Lietuva" V.Adamkus yra aprašęs jį sukrėtusį įvykį. Kai jis apsilankė mokykloje, buvo vasara, mokytojų ir mokinių – nėra, koridoriai – tušti. Sutiko nepažįstamą mokytoją. Paklausė, ar gali mokykloje pasivaikščioti, paaiškino, kad čia mokėsi ir pasiteiravo: gal žinote, koks yra mano buvusio mokytojo Jurgio Milerio likimas? Mokytoja nuščiuvo… Tada nuvedė V.Adamkų į aktų salę, o joje – pašarvotas ką tik atvežtas mokytojo J.Milerio kūnas", – apie V. Adamkaus širdyje įsirėžusį atsitikimą pasakojo A.Antanaitis.

Patarnaudavo bažnyčioje

V.Adamkus augo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos katalikiškos šeimos vertybės. Tarp jų svarbią vietą užėmė religijos skiepijamos moralės normos.

Ties Aukštaičių gatvės ir Savanorių prospekto sankryža yra kukli Mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Adamkai čia eidavo į šv.Mišias. V.Adamkus dažnai patarnaudavo apeigoms.

Tačiau dažniausiai šį Žaliakalnio berniūkštį buvo galima sutikti sporto stadione – puikiais atleto duomenimis iki vėlyvo amžiaus pasižymėjęs V.Adamkus nuo pat vaikystės buvo apsėstas sporto ir visą gyvenimą išliko sporto entuziastu.

Ypatinga aplinka

Aistrą sportui neabejotinai galima sieti su Kauno aplinka, kuri Žaliakalnyje buvo ypatinga, persmelkta sporto: netoli Adamkų šeimos namo buvo S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, o 1939 m. pastatyta šlovingoji Kauno sporto halė.

Įtaka: puikiais atleto duomenimis pasižymėjęs V.Adamkus ne kartą pabrėžė, kad aistrą sportui išugdė sporto persmelkta Žaliakalnio aplinka – S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, Sporto halė.

"Pasakojama, kad kai būdavo užrakintos gimnazijos durys, norėdamas patekti į sporto salę, paauglys V.Adamkus lipdavo pro langą. Jis buvo gabus, rodos, kiekvienai sporto šakai: futbolui, krepšiniui, lengvajai atletikai. 100 m nubėgdavo per 10,8 sek. V. Adamkus yra sakęs, kad augo S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Kai 1949 m. V.Adamkus iš Vokietijos persikėlė į JAV, čia jis pirmaisiais metais buvo žinomas daugiau kaip sporto entuziastas ir sporto renginių organizatorius", – pabrėžė A.Antanaitis.

Užrūstino tėvus

Sportas V.Adamkui leido pajusti įkvepiantį ir žmones sutelkiantį nacionalinio pasididžiavimo jausmą, kai netoli jo namų esančioje Kauno sporto halėje Lietuvos krepšinio rinktinė 1939 m. tapo Europos čempione.

Simbolika: vaikystėje dėvėtas jūreivio kostiumas dabar kelia minčių apie „jūreivio“ laukusią ypatingų nuotykių kupiną ateitį.

Anot A.Antanaičio, lietuviškumo, patriotizmo prasmę, atsakomybę už savo veiksmus jaunajam V.Adamkui padėjo suprasti iš pažiūros kasdieniai įvykiai.

"V.Adamkus pasakoja, kaip 1940 m., būdamas paauglys, žioplinėjo P.Vileišio aikštėje, kur vyko visuomenei skirtas sovietinės armijos renginys. V.Adamkus mini, kad, sužinoję apie jo apsilankymą okupacinės kariuomenės šventėje, tėvai užsirūstino ir paauglys gavo labai griežtą pamoką apie save gerbiančiam lietuviui priderantį orumą", – pasakojo A.Antanaitis.

Miestas – išskirtinis

Į V.Adamkaus gyvenimą Kaune besigilinantis istorikas atkreipė dėmesį, kad ilgiausiai gyvenęs Čikagoje, o pastaraisiais metais – Vilniuje, V.Adamkus apie Kauną visada kalba kaip apie jam asmeniškai išskirtinai svarbų miestą.

"Kaip galima suprasti iš atsiminimų, jaunam žmogui tai buvo ypatinga vieta, kur jis brendo ir formavosi. Karo ir okupacijos sukrėtimai užgrūdino, sustiprino pilietinę brandą", – sakė A.Antanaitis.

Jo nuomone, apie dėmesio vertą pilietiškumo ir patriotizmo pamoką liudija spalvingas įvykis "Aušros" gimnazijoje.

Griaudėjo himnas

Laisvės alėjoje esanti "Aušros" gimnazija, kurią paauglystėje lankė V.Adamkus, ir sovietmečiu buvo svarbi švietimo įstaiga. 1940 m., po pirmosios sovietų okupacijos, čia buvo švenčiama Rugsėjo pirmoji.

Židinys: net ir sovietams įžengus į Kauną, „Aušros“ gimnazijoje, kur mokėsi V.Adamkus, patriotinės nuotaikos buvo nesutramdomos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Sporto salėje įrengė mikrofonus, kurie tiesiogiai į Laisvės alėją transliavo mokykloje vykstantį renginį. Skambėjo sovietinės dainos, sveikinimai okupacinei valdžiai. Kai politrukas, rėždamas kalbą, pasakė, kad A.Smetona buvo diktatorius, pasigirdo kurtinantis švilpimas. Bet gudrusis politrukas nesutriko – pareiškė nudžiugęs, kad mokiniai švilpimu pasmerkė A.Smetoną. Tada pasigirdo dar garsesnis trypimas. Kad jį nustelbtų, renginio organizatoriai visu garsu paleido proletariato himną – "Internacionalą". Tada mes, kaip prisiminimuose rašo V.Adamkus, iš visų jėgų užtraukėme Lietuvos himną ir jis per garsiakalbius skambėjo visoje Laisvės alėjoje", – apie pilietiškumo ir patriotizmo pamokas pasakojo istorikas.

Ypatingas krikštatėvis

Kauno įspaudai, darę įtaką bręstančiai V.Adamkaus asmenybei, paliko ir nelengvai apčiuopiamų, tačiau turbūt svarbių pėdsakų. Net ir V.Adamkaus kūdikystėje būta įvykių, kuriuos norom nenorom susieji su V.Adamkaus likimu ir jo idealais.

Pavyzdžiui, A.Antanaitis priminė, kad V.Adamkus buvo pakrikštytas dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorato rūmuose, kur tuomet buvo ministrų kabinetas. V.Adamkaus krikšto tėvu tapo ambicinga ir veržli asmenybė – tuometis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.

"Matyt, tėvai norėjo, kad pakrikštytų svarbus žmogus. Ten buvo atvežta dar keletas vaikų ir juos visus pakrikštijo. Šitas epizodas buvo nufilmuotas. Jame matyti, kad ceremonijos metu mažasis V.Adamkus yra visiškai ramus, nors kasdienybėje, kaip buvo pasakojama, dažnokai paleisdavo gerklę", – sakė A.Antanaitis.

Jis įžvelgė, kad krikštijimo ritualas tarsi turėjo savotišką tęsinį, liudijantį apie įdomias sąsajas su gerokai vėlesniais įvykiais. Atkūrus nepriklausomybę, V.Adamkus tapo VDU tarybos pirmininku, todėl jam dažnai tekdavo lankytis kabinete, kuriame buvo pakrikštytas.

Kaip kraujo ryšys

Istorikas atkreipė dėmesį, kad S.Daukanto gatvėje esanti V.Adamkaus biblioteka-muziejus įsikūrusi buvusioje tarpukario Užsienio reikalų ministerijoje.

Įsidėmėtina: V.Adamkus buvo pakrikštytas dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto rektorato rūmuose, kur tuomet veikė ministrų kabinetas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Ši vieta buvo pasirinkta atsitiktinai – tai buvo VDU ir profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus iniciatyva. Miesto savivaldybė parodė gerą valią ir padovanojo tą pastatą, kuris buvo apleistas. Tai istorinis pastatas – buvusi Užsienio reikalų ministerija.

Simboliška, kad V.Adamkaus išskirtinumas, dirbant Lietuvos prezidentu, buvo ypač sėkminga tarptautinė politika. Kartais tas laikotarpis vadinamas Lietuvos diplomatijos aukso amžiumi. V.Adamkaus muziejus Užsienio reikalų ministerijos pastate – ir atsitiktinumas, ir labai įdomus, intriguojantis sutapimas", – sakė A.Antanaitis.

Vienas iš Kauno kariliono varpų yra nulietas Valdo Adamkaus ir Almos Adamkienės lėšomis ir pavadintas Kaunu.

2005 m., būdamas Lietuvos Respublikos prezidentu, V.Adamkus atidarė Istorinę Lietuvos Respublikos prezidentūrą Kaune.

Šis istorinis ir drauge simbolinis įvykis tarsi vainikavo unikalią dešimtmečių patirtį: keitėsi epochos, amžiai, santvarkos ir valdžios, tačiau gija tarp Kauno ir V.Adamkaus liko prasminga ir tvirta kaip kraujo ryšys.

Pasakojama, kad kai būdavo užrakintos gimnazijos durys, norėdamas patekti į sporto salę, paauglys V.Adamkus lipdavo pro langą.

Sužinoję apie jo apsilankymą okupacinės kariuomenės šventėje, tėvai užsirūstino ir paauglys gavo labai griežtą pamoką apie save gerbiančiam lietuviui priderantį orumą.

Kauno miesto garbės pilietis

Lietuvos Respublikos prezidentui V.Adamkui Kauno miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2006 m. lapkričio 30 d., o reagalijos įteiktos 2007 m. sausio 4 d. miesto rotušėje surengtose iškilmėse. (Evaldo Butkevičiaus nuotr).

Tuometis Kauno meras Arvydas Garbaravičius prisiminė, kad miesto taryboje vienbalsiai buvo pritarta, jog V.Adamkui būtų suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

"Turbūt nuo kadencijos pradžios sklandė idėja taip pagerbti prezidentą V.Adamkų. Tokių siūlymų sulaukta ir iš kauniečių, nes mieste prezidentas turėjo didžiulį palaikymą. Aš pats pirmą kartą su V.Adamkumi susitikau dar 1989 m. JAV ir visuomet nenustojau žavėtis jo erudicija, intelegentiškumu, mokėjimu sutelkti žmones. Tuo jis labai  išsiskyrė iš kitų. Aš džiaugiuose, kad man teko garbė įteikti prezidentui V.Adamkui Kauno miesto garbės reagalijas", – sakė buvęs miesto vadovas A.Garbaravičius.

"Ir šiandien myliu Kauną. Tai mano miestas ir visuomet sakiau, kad dvasiškai manęs iš Kauno niekas niekada nėra išstūmęs. Čia gimiau ir amžinojo pasitraukimo irgi, tikiuosi, pasiliksiu visiems laikams Kaune", – neseniai interviu "Kauno dienai" sakė prezidentas V.Adamkus

Kauno miesto garbės piliečio vardas suteikiamas už aktyvų miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais, veikla meno, mokslo, kultūros, sporto, visuomeninėje ir kitose srityse. Už svarų indėlį kuriant Kauno gyventojų kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę.