Politikai nepraleido progos pasireklamuoti per Žolinę

Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vykusioje Žolinės šventėje šįkart nebuvo tiek daug žmonių nei ankstesniais metais, nors linksmybių netrūko.

Dar iki pusiaudienio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną vykusių šv.Mišių naujoje muziejaus miestelio bažnyčioje po Rumšiškes vaikštinėjo ne daugiau nei 200 žmonių.

Netoli bažnyčios puokštes iš kviečių, rugių, lauko gėlių, vaistažolių rišusios dalinusios moterys paragindavo paimti ir po tris grūdus.

„Nuo senų senovės sakydavo, kad per Žolines reikia turėti tris kviečio grūdus, kurie simbolizuoja gerovę, derlių, sėkmę ir kitiems metams“, – aiškino Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė.

Žmonių neaktyvumu guodėsi ir kermošiaus bei šventės dalyviai, prekybininkai.

„Kai pernai šv.Mišios vyko senojoje, dar XVIII amžiuje statytoje Jėzaus Kristaus kraujo Koplyčioje, Rumšiškėse buvo daugiau žmonių, – neslėpė duoną, mėsą, suvenyrus, vaistažoles pardavinėjantys prekybininkai. – Gal išsigando apsiniaukusio dangaus, o gal įtakos turėjo, kad šventė vyko trečiadienį?“

Tačiau linksmybių per Žolines netrūko: buvo ir šokių, ir muzikos, ir jodinėjimo žirgais, ir pasivažinėjimo arkliais, ir viktorinų bei mįslių sprendimo, ir duonos bei pyragų kepimo, ir fotografijos paroda, ir žaidimų, ir vaišinimosi.

„Su šventėmis jus, su Žolinėmis. Tikiuosi, kad puokštes pašventinote ir kitą kartą atsiminsite, kad atėjus į svečius reikia pasisveikinti“, – teisingai ironizavo pirkioje susigrūdusiems ir gaminamo maisto laukusiems žmonėms muziejininkė Danutė, kuri čia pat kepė kiaušinienę su lašinukais ir svogūnėliais.

Senos pagonių šventės Žolinių bei švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų dienos proga nepraleido pasireklamuoti ir politikai. Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse švietė ir kelios dešimtys raudonų marškinėlių su partijos vardu.

Žolinės – pagonių šventė

Žolinės – pagonių šventė, skirta Žemės svarbiausiai dievybei Ladai, gyvybės Žemėje įkvėpėjai ir gimdytojai (buvus paukštė, gulbė), ir jos dukrai Lelai. Lados kultas siekia akmens amžių, kai žmonės maistą rankiojo, o gyvūnus tik medžiojo.

Žmonijos žemdirbystės ir gyvulininkystės priešaušryje pagoniams prireikė kas būtų susijęsu augalijos virsmu, ciklo ėjimo į rudenį, į nyksmą, į mirtį, pradžia. Taip atsirado Žemės deivės Žemynos kultas.

Lietuvių kultūroje Žemynos kultas siekia akmens amžių, t.y. bemaž kilme jis lygus su Lados kultu. Lygiai taip pat, kaip ir Lada, manyta, kad Žemyna – paukštė. Per javų kirtimą (kerta pjautuvu, o ne pjauna) žmonės javų laukuose ieškojo Žemynos lizdo.

Manyta, kad suradę pamatys ir pačią paukštę, kurią vadinę Žebre ar Žiobre (toks pavadinimas kilęs dar kaplinės žemdirbystės laikais).

Žemės deivę Žemyną (Žemynėlę, Žemelėlę, Metelėlę, Žemelę) mūsų protėviai tapatino su dangaus dievo Praamžio žmona (Perkūno, Perkumo). Žemė būsianti bevaisė, jei jos neapvaisins Perkumas, tad iki pirmo pavasarinio žaibo (perkūnijos) liesti žemę –tabu! Per metus būsianti bevaisė!

Žolinė – aukos deivei Ladai, Leilai ar vėliau Žemynai dėlei užaugusio ir subrendusio derliaus. Javų vainiką kabindavo seklyčioje ir laukdavo, rinkdavo iškritusius grūdus.

Tuos grūdus ypač saugojo ir įmaišydavo į kitų metų sėklą, o „išbyrėjusius“ vainikus perkeldavo į gryčią. Kiekvienų metų vainikas buvo pažymėtas (vėliau rašydavo datas), tad ant gryčios sienų buvo sukabinta daug vainikų. Per kiekvieno vainiko simbolį buvo dėkojama dievams.

Iki Žolinių nevalia valgyti jokių naujojo derliaus vaisių! Motinos, turinčios mirusių vaikų negali valgyti obuolių, nes deivės nebeduos maisto mirusiųjų vėlėms.

Po Žolinių gamta ima mirti. Ateina ruduo, krenta lapai, vėjas išnešioja sėklas, bitutės baigia nešti medų, paukščiai palieka mūsų kraštą, iš nukirstų medžių išaugę ūgliai žiemos šalčių nebeatlaiko, nušąla ir nudžiūsta, po Žolinių nebetinka pirčiai rišti vantų – lapai byrės, liks rykštės. Gamta baigia Gyvybės ciklą ir prasideda Atsinaujinimo ciklas.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.