Pirmoji Kauno chorvedė: metai šventės nepakeitė, tik pakoregavo repertuarą

Sutiko kaip ponus

Vos pravėrusi Benediktos Dailydienės namų duris supratau, kad greit iš čia neištrūksiu. Koridoriuje nosį kuteno šilto pyrago kvapas, o virtuvėje tarškantys puodai išdavė, kad be saldėsių manęs laukia dar ir karštasis patiekalas.

Įsitaisiau nedideliame, bet jaukiame kambaryje. Su gėlėmis viduryje stalo, lentynose tvarkingai išrikiuotomis knygomis ir nuotraukomis ant sienų. Netrukus su padėklais įlingavo ir Benedikta – po beveik mėnesio švęsianti 91-ų metų sukaktį. Vikriai ant stalo padėjo proginį servizą, krištolo taures ir sidabrinius įrankius. Šalia jų – plonais griežinėliais pjaustytų rūkytų lašinukų su agurkais, trupininį obuolių pyragą, kitą – su mėsa ir alyvuogėmis. Į laibakojes ledaines įkrėtė burnoje tirpstančio deserto, apiberto šilauogėmis ir vaisių griežinėliais.

"Gal jums kavutės su citrina? Mano dukra tokią geria. Sako, citrina mažina rūgštingumą. Vis dėlto aš mieliau renkuosi imbierą ar cinamono žiupsnelį", – šaukšteliu karštą gėrimą maišė B.Dailydienė.

Padėjusi jį ant lėkštelės, pirštų galais perbraukė žilus plaukus,  nusimetė pilką švarkelį, pasitaisė tokios pat spalvos karolius ant kaklo ir ėmė gurkšnoti kavą. Su šiek tiek cukraus ir gražiausiais prisiminimais.

"Man tikrai labai smagu, kad atėjote", – iš B.Dailydienės lūpų išsprūdę žodžiai glostė širdį. Nepažįstamos moters namuose pasijutau kaip niekad laukiama ir sava.

Pirmoji Kauno chorvedė

Benedikta – ne tik šviesaus veido ir šiltos šypsenos garbaus amžiaus dama. Ji – pirmoji moteris Kauno mieste, užlipusi ant chorvedžio pakylos.

"Taip, meilė muzikai manyje nuo vaikystės", – savo biografijos knygą, kurią pradėjo rašyti 1927-ųjų liepos 21 d., vertė pašnekovė. Tądien Juragiuose skambiu balsu pasveikinusi tėvus ir pasaulį, mažoji Benedikta ėmė dainuoti. Namuose, lauke ir Veiverių gimnazijoje.

"Tėčiui atsidūrus kalėjime, mečiau mokslus. Reikėjo padėti mamai. Be manęs, namuose buvo dar du broliai ir sesė. Po metų mama gavo žinutę iš tėčio: leisk Benediktą mokytis. Taip aš atsidūriau 5-ojoje vidurinėje mokykloje", – apie dabartinę Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją, kurioje ji tęsė savo pažintį su muzika, pasakojo senjorė.

1947-aisiais Benedikta įstojo į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos chorvedybos klasę ir tapo pirmąja diriguojančia studente.

Dainų šventės akcentu būdavo kantata. Kankindavome vaikus iki nukritimo, kol ją išmokdavo.

"Buvo dar viena mergina, tačiau jos ir muzikos keliai išsiskyrė – bendramokslė pasuko į prekybą, – B.Dailydienė tikino, kad jos pačios jaunatviško maksimalizmo neužgesino nei bendrakursių vaikinų replikos, nei studijos vadovo Nikodemo Martinonio griežtas būdas. – Buvau stropi studentė, o į kandžius vaikinų žodžius visuomet rasdavau kaip atsikirsti."

Paviliojo choristus

Būdama antrame kurse Benedikta nusprendė ieškoti darbo. Švietimo skyriaus vedėjas jai pasiūlė mokytojauti 1-ojoje Kauno septynmetėje mokykloje, o šalia muzikos pamokų įsiūlė kūno kultūrą, namų ruošą ir piešimą.

"Metus kankinausi, tačiau visas pamokas atlaikiau – nė iš vienos neteko bėgti", – į delną nusikvatojo linksmuolė.

Vėliau mokykloje, kuri buvo pervardyta 7-ąja vidurine, B.Dailydienė dėstė vien tik muziką. Mokykloje įrengė pavyzdingą kabinetą, vedė atviras pamokas. Nuo 1971 m. buvo Kauno miesto muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkė, muzikos mokymo bendrojo lavinimo mokyklose prie Lietuvos švietimo ministerijos komisijos narė. Organizavo muzikos mokytojams seminarus ir konferencijas, išvykas į kitas mokyklas. Buvo vaikų chorų konsultantė. 1964 m. pedagogė apdovanota Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, o 1974 m. jai suteiktas nusipelniusios mokytojos vardas. Jos rengti mokiniai sėkmingai dalyvavo Kauno miesto ir respublikinėse dainų šventėse, "Dainų dainelės" konkursuose.

"Vadovavau trims chorams: spaliukų, pionierių ir mišriam. 1977 m. šalia mokyklos išdygo maniežas, į kurį perbėgo didžioji dalis dainuojančių jaunuolių. Su sporto treneriu jie siekė individualių rezultatų, su manimi – grupinio. Sakau treneriui: atiduok man vaikinus. Jis purto galvą. Galiausiai direktorius man pasakė, kad nieko nebus – chorą reikia uždaryti", – pralaimėtą kovą prisiminė muzikė.

Reikalavimas – kostiumėlis

Ne vienus metus Kauno miesto dainų šventėse dalyvavusi kaip solistė, 1963 m. B.Dailydienė priešais daugiatūkstantinę minią stojo ant chorvedžio pakylos.

"Nuo 1963 m. dalyvavau visose dainų šventėse. Sunku ir suskaičiuoti, kiek jų būta", – susimąstė pašnekovė.

1977 m. jai teko garbė diriguoti Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Paklausta, ar jaudulys tąkart kuteno nugarą, muzikė nusijuokė – iš baimės tirtėjo ne tik ji, bet ir valdžios vyrai.

"Stoviu su švietimo ir kultūros ministru prie tribūnos. Jis turi skelbti šventės pradžią, o aš – diriguoti. Žiūriu į jį ir sakau: aš jaudinuosi. Jis man atgal: aš taip pat", – pirmąją ir paskutinę Respublikinę dainų šventę, prie kurios vairo stojo, prisiminė B.Dailydienė.

Kaune įtampos ji esą niekada nejautė – chorams dirigavo rami, savimi pasitikinti ir visuomet pasitempusi tarsi styga. Su juodu arba tamsiai mėlynu klasikiniu kostiumėliu, balta palaidine  krakmolinta apykakle.

"Tokia buvo tvarka, todėl kostiumėlius kas kelerius metus siūdavomės Laisvės alėjoje esančioje "Mados" siuvykloje, – nuotrauką, sustabdžiusią 1977 m. euforiją sostinėje ir vėjyje besidraikstančias vešlias garbanas, pirštu baksnojo moteris. – Niekada į jas nekreipiau didžiulio dėmesio. Tokią šukuoseną pasidarydavau per minutę. Kur kas svarbiau nei išvaizda man buvo muzika."

Nevykusi kūrėjo kantata

Dainų švenčių anuomet ir dabar B.Dailydienė nesistengia lyginti. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad jos beveik nepasikeitė.

"Dabar tik daugiau žmonių. Chorus ar dainuojančius kolektyvus turi ir mokyklos, ir universitetai, ir gamyklos", – kalbėjo pašnekovė.

Tiesa, dabar, jos manymu, repertuare daugiau patriotinių dainų. Prieš keliasdešimt metų sąrašą reikėjo derinti su atsakingais asmenimis ir būtinai atiduoti duoklę komunistų lyderiams Leninui, Stalinui ir partijai.

"Dainų šventės akcentu būdavo kantata. Kankindavome vaikus iki nukritimo, kol ją išmokdavo. Galiu pasakyti vieną kantatą, kurią parašė Giedrius Kuprevičius. Ji vadinosi "Leninas dirba". Jau nuo pavadinimo apkarto visas reikalas", – pasakojimą apie nenusisekusį didelės apimties epinį muzikinį kūrinį ir dramatišką jo lemtį tęsė chorvedė.

G.Kuprevičiaus kurtą kantatą B.Dailydienės choristai tąkart išmoko nepriekaištingai. Iš Vilniaus atvykusi komisiją kolektyvo pasiruošimą įvertino teigiamai. Pro filtrą praėjo ir kolegos, 32-osios vidurinės mokyklos muziko Leono Ulevičiaus ruošti choristai.

"Kaip sekėsi kitiems, tiesa sakant, nežinau. Juokingiausia buvo, kai sukvietė visus chorus krūvon sudainuoti kūrinį. Buvo toks chaosas, kad galiausiai komisija kantatos atsisakė. Geras kompozitorius G.Kuprevičius, bet tąsyk jam nepasisekė. Aš  galvoju – gal jis tyčia tokią kantatą parašė, kad ši nepraeitų?" – žodžių nesirinko muzikė.

Tikisi saulėto dangaus

Birželio 30-ąją Kauno, Lietuvos šimtmečio dainų šventėje "Vardan tos..." Dainų slėnyje jūs ir vėl išvysite Benediktą. Ne ant chorvedžio pakylos su juodu klasikiniu kostiumėliu ir balta palaidine, o žiūrovų minioje – su plačia šypsena ir degančiomis akimis.

"Man patinka žiūrėti, kaip dabar atrodo chorvedės. Vienos – su palaidinėmis, kitos – su švarkeliais. Tamsiais, šviesiais, gėlėtais ar vienspalviais. Laisvė mus išvadavo nuo uniformų", – prie lūpų priglaudusi jau atvėsusios kavos puodelį, ilgametė dainų švenčių chorvedė skendo sentimentuose.

Paprašyta prisiminti paskutinę dainų šventę, kurioje dirigavo, moteris akimirką susimąstė. Pasikasė pakaušį ir ramiu veidu atšovė, kad ši jos atminty tiesiog neužsifiksavo. Kur kas labiau jai esą įsiminė laužai ir dainos iki sutemų, kurios žmones vertė pamiršti, kur gyvena ir kokie politiniai vėjai tuo metu pučia.

"Kad ir kiek guminių batų trypė Lietuvą, ji išliko per dainas. Jose – mūsų visų stiprybė", – savaitgalio šėlsmo su nekantrumu laukė šviesuolė.

Skaičiuodama ant sienų lakstančius saulės zuikučius, B.Dailydienė neabejojo, kad Aukščiausiasis nepagailės gero oro ir šeštadienį. Tuo atveju, jei dangų virš Dainų slėnio užtrauks juodi debesys, nusipelniusi muzikė žadėjo nesikrimsti – šventė vis tiek tęsis.

"Lietus niekada nebuvo trukdys. Vaikus įspėdavome pasiimti lietpalčius, kepurėlės, o štai chorvedys likdavo šlapias iki paskutinio siūlo. Kartais su skėčiu ką nors ir palydėdavo iki pakylos, nors užlipęs ant jos chorvedys likdavo be jokios pastogės. Bet...  niekai!" – šiltai šypsojosi žilaplaukė, o jos širdis dainavo.