Paties rankų darbo slidės – ištikimos tremtinio palydovės

Kiekvieno tremtinio, kurių šeštadienį daug susirinko į sąskrydį „Su Lietuva širdy...“, vykusį Ariogaloje, istorija unikali, savaip skaudi, bet kartu ir įkvepianti tremties nepatyrusius žmones būti stiprius ir mažiau dejuoti.

Simbolizuoja vargą

78 metų Jonas Vytautas Koklevičius (nuotraukoje jis sėdi dešinėje) į sąskrydžius kaskart atsiveža savo paties prieš 55 metus gamintas slides. Pasak tremtinio, iš Tomsko srities, Naujojo Vasiugan rajono parsivežtos slidės simbolizuoja visą ten patirtą vargą.

J.V.Koklevičius jas darė iš skeltos eglės kamieno, pagrindą aptraukė briedžio kojų kailiu, kuris gerai slysta per sniegą.

1,85 m ilgio slidėms iš viso prireikė 8 kojų kailių, tad slidžių porai buvo sumedžioti du briedžiai.

Kailius lietuvis pirko iš medžiotojų. Plačios slidės tarnavo ne tik čiuožimui. Stovint jos neleido giliai nugrimzti į sniegą – vos 30 centimetrų. Be slidžių, parodė tremtinys, sniege atsidurdavo iki juosmens.

Daugiau kaip pusšimtį metų prie savęs glaudęs šias savo pagalbininkes J.V.Koklevičius žada jas padovanoti muziejui. „Daug su jomis sukoriau“, – atsiduso vyras.

Į Sibirą išvežtas vos 15 metų, į Lietuvą jis grįžo būdamas 41 metų, ir tik 45 metų sukūrė šeimą. „Rusaitės gražios, bet man reikėjo lietuvaitės, o tuomet jos jau buvo išsivažinėjusios“, – šypsojosi J.V.Koklevičius. Atžalų jis su žmona nesusilaukė, bet iki šiol darniai su ja gyvena ir nė kiek nesiskundžia savo kasdienybe.

„Nepalyginsi gyvenimo laisvoje Lietuvoje su tremtimi. Kiti sako sunku. Aš, pensininkas, antros grupės invalidas, užsiauginu svogūnų, serbentų, obuolių, graikinių riešutų. Be to, dirbu. Dvi savaites per mėnesį pardavinėju bilietus norintiems pasikelti į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą. Kiti prie Prisikėlimo bažnyčios ateina ir prašo išmaldos. Aš jiems sakau eiti grybauti, uogauti, bet jie nenori“, – stebisi J.V.Koklevičius, rodydamas ant rankos plaštakos likusius randus. Vyras pasakojo, kad tik per stebuklą Sibire nebuvo mirtinai sudraskytas rudojo lokio.

Pavydi priedo prie pensijos

Į tremtinių susibūrimus iš Panevėžio kasmet atvažiuojanti 75 metų Genė Rozenbergienė Lietuvoje bendrauja tremtiniais, su kuriais ji susipažino būdama tremtyje Irkutsko srityje.

Gausi jos tėvų šeima 1949 metais buvo išdraskyta ir išvežta į Sibirą, kai jai buvo vos 11 metų. Į Lietuvą Genė sugrįžo būdama 18 ir Panevėžyje baigė rusų mokyklą – persiorientuoti į lietuvišką mokyklą buvo per sunku.

„Su tremtyje buvusiais likimo draugais rengiame susitikimus, pasipasakojame, padainuojame“, – pasakojo moteris. Tie, kas nebuvo tremty, prisipažino G.Roznebergienė, ne visada mieli: „Yra visokių žmonių. Kai kurie pavydi mums priedo prie pensijos, kuris skirtas už nukentėjimą“.

Girdėdama dejuojančius, kad Lietuvoje gyventi blogai, tremtinė siūlo jiems paskaityti knygas ir pažiūrėti filmus apie tremties vaikus, kurie išplėšti iš įprastų gyvenimų buvo išvežti į beveik negyvenamus Sibiro regionus, patyrė badą, artimųjų mirtis, ligas bei buvo priversti pradėti gyvenimą iš pradžių.

Sąskrydyje Genei ir kitiems susirinkusiems pats iškilmingiausias momentas buvo Šv.Mišios.