Panda, besitaikanti į darbinius borderkolius

Džiaugiasi pasilikusi sau

Kai žiemą kaunietė Alvytė užėjo į redakciją nešina rankinėje maža kalyte, pirmą kartą ją pamačiusieji lyg susitarę vadino keturkoję mažylę Panda – taip smarkiai ji buvo panaši į tą žinomą Kinijos simbolį. Šiai lietuviškai Pandai "Kauno diena" padėjo rasti naują šeimininkę, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kalytė buvo grąžinta Alvytei, kuri prieš tai buvo paėmusi globoti mažylę. Tad "Kauno diena", paraginta skaitytojų, pasidomėjo, kaip dabar gyvena Panda, kuriai šis vardas lipte prilipo dar žiemą.

"Kai Panda buvo sugrąžinta man, nusprendžiau pasilikti kalytę savo namuose. Ir teisingai padariau, nes joks garbaus amžiaus žmogus negalėtų su ja gyventi – toks judrus tas kiniškas drąsos simbolis, reikalaujantis nuolatinio dėmesio, veiklos ir, žinoma, dresūros. Aš kol kas negaliu pasigirti jokiais jos auklėjimo laimėjimais, o štai Panda…" – bet kalytės šeimininkė negalėjo baigti sakinio, nes Panda, sumaniusi pasigėrėti vaizdu pro įstiklintą balkoną, pradėjo garsiai loti, lakstydama nuo šeimininkės prie balkono durų. Ir Alvytė nuėjo praverti balkono durų. Taigi, Pandai geriau sekasi dresuoti savo šeimininkę, nei šiai – ją. Tačiau Alvytė nesigaili žiemą priglaudusi Pandą ir pagaliau pasilikusi ją sau.

Mėgsta bendrauti

"Mano Panda yra tikra gudruolė. Jai pabėgti nuo manęs – vieni juokai. Tad lauke negaliu nuo jos akių nuleisti. Manote, mes su ja ramiai vaikštinėjame? Deja, man tenka prisiminti jaunystę – sportinį ėjimą. Tiesa, Panda norėtų bėgti strimgalviais, bet aš jau negaliu taip lakstyti – tenka kalytę tramdyti. Žinote, nėra Ąžuolyne balos, kurios ji nebūtų išbraidžiusi, vandens neparagavusi, savo sutikto gentainio ir jo šeimininko nepakalbinusi. Kartais man išsprūsta jos pavadėlis iš rankų – dažniausiai, kai tenka surinkti jos kaką, – tuomet tenka gaudyti vėją laukuose. Mat šaukiama neina artyn prie manęs – žino, kad bus suvaržyta jos laisvė, – o štai prie nepažįstamų žmonių lekia strimgalviais. Šie ir grąžina ją man. Baisiausia, kad ji tyko pasislėpusi pravažiuojančių automobilių, dviratininkų, risnojančių bėgikų – kai šie jau susilygina su Panda, tuomet ši puola jiems iš paskos. Todėl pėsčiųjų perėjose labai stipriai laikau kalytę už trumpo pavadėlio", – pasakojo Alvytė.

Pandos šeimininkei didžiulį nerimą kelia pirmoji kalytės ruja, džiugina vis labiau ryškėjantys darbinių borderkolių įpročiai: stumti į kampą, užspeisti, užbėgti už akių… "Ji moka daryti man spaudimą ne tik lodama, bet burgzdama lyg traktorius. Tačiau tas jos burzgimas tampa viliojantis, švelnus, kai Panda siekia patikti sutiktam patinėliui. Žodžiu, tikra borderkolė", – padarė išvadą Alvytė.

Braškių mėgėja

"Jau minėjau, kad mes su Panda kasdien, nesvarbu, koks oras, einame į Ąžuolyną, kur ji kaskart susiranda naujų draugų. Nors kalytė mėgsta laidyti gerklę, bet tai ji daro ko nors reikalaudama ar džiūgaudama. Kol kas ji džiūgauja dėl kiekvieno menkniekio. Net ir dėl braškių, kuriomis labai mėgsta vaišintis", – aiškino Alvytė, kartu rodydama namuose bent kelis pusės metukų Pandos tualetus, kur ji tvarkingai atlieka savo gamtinius reikalus, kai šeimininkės nėra namuose.

Kur miega Panda? "Aišku, mano lovoje, – nusikvatojo Alvytė. – Kalytė pasirinko šią vietą ir jokiu būdu nenori miegoti viena. Bet aš nelabai priešinausi jos pasirinkimui. Nors ji bet kurią minutę pasirengusi užimti mano vietą lovoje. Pavyzdžiui, jei pakeliu galvą nuo pagalvės, tai jau tą vietą būtinai užims Panda. Tačiau rytais ji labai švelniai mane žadina, kviesdama eiti laukan ir dalyvauti jos nesibaigiančiuose žaidimuose", – tai buvo paskutiniai Alvytės štrichai Pandos portretui. Beje, moteris savo keturkoję augintinę tvirtai priskyrė borderkolių veislei. Ar tikrai Panda yra šios veislės atstovė? Kuo ypatingi šios veislės šunys? Į šiuos klausimus paprašėme atsakyti Redą Masiulį, kuris puikiai pažįsta minėtos veislės atstovus.

Tai specifiniai borderkoliai

Redas Masiulis, 23 metus dirbantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriuje, beveik tiek pat metų laisvalaikiu azartiškai domisi kinologiniu sportu agility – šis šunų vikrumo sportas yra labai judrus, reikalaujantis žmogaus ir šuns fizinės ištvermės. "Po darbo aš esu ne tik sportuojantis su šunimis žmogus, bet ir agility klubo "Winners drive" treneris ir agility varžybų teisėjas. Esu varžyboms parengęs ne tik keturis savo šunis, bet ir nemaža kitų žmonių su jų keturkojais augintiniais, sėkmingai dalyvaujančiais šunų vikrumo varžybose.