Pakaunės patriotas 80-metį sutiko darbe

P.Mikelionio biografijoje – didžiulė politinė patirtis, daugybė gyvenimiškų istorijų. Jam teko patirti ir nemalonią bedarbio dalią, tačiau darbo ne Kaune ir ne Kauno rajone pasiūlymus jis ir tada atmesdavo. Minties kur nors kraustytis nebuvo nė kalbos. "Kur dar Lietuvoje yra tokių grožybių?" – ne kartą yra akcentavęs pašnekovas.

Ir anksčiau, ir dabar P.Mikelionį retai kada galima užtikti neužsiėmusį.

– Net ir atšventęs 80-metį laisvo laiko turite nedaug. Kuo jūs gyvenate? Kokia dabar jūsų kasdienybė? – pasiteiravome P.Mikelionio.

– Tebedirbu savivaldybėje. Puse etato Žemės ūkio skyriuje. Esu atsakingas už ryšius su ūkininkais. Kabinete apskritai beveik nebūnu. Nuolat važinėju po rajoną, susitinku su ūkininkais, domiuosi žemės ūkio, ūkininkų aktualijomis, jų reikalais ir kiek įmanoma stengiuosi padėti, kiek tai yra savivaldybės kompetencija.

– Kaip reaguojate į solidų skaičių, kuris reiškia jūsų amžių?

– Jaučiasi šis amžius, jaučiasi. Kai buvau 60-ies, dar jaučiausi lyg erelis. O vėliau kas penkerius metus ėmė pastebimai sekti energija. Man dar daug kas siūlo dirbti, bet jau norisi ramybės. Kol kas dar lieku darbe, bet nežinau, ar ilgam.

Kai buvau 60-ies, dar jaučiausi lyg erelis. O vėliau kas penkerius metus ėmė pastebimai sekti energija.

– Jūsų gyvenimiška patirtis ir veiklos laukas – labai įvairūs. Kuris gyvenimo etapas jums įsimintiniausias ir brangiausias?

– 1988-ieji, kai prasidėjo atgimimas. Pamenu, organizavau, kad Raudondvario pilyje būtų iškelta ir plevėsuotų trispalvė.

– Ko labiausiai gailitės? Ką keistumėte, jeigu kas leistų grįžti kelias dešimtis metų atgal?

– Kartais pagalvoju, bet visada prieinu prie išvados, kad kitaip nebūtų. Sprendimai nebuvo priimami spontaniškai, būdavo apmąstyti. Galų gale lengvabūdiškai elgtis neleido padėtis.

– Sausio įvykių metu organizavote pagalbą Sitkūnų radijo ir Juragių TV stočių gynėjams. Kas labiausiai įsiminė iš tų įvykių?

– Gerai prisimenu tą vakarą. Atsigulėme, bet dar įsijungėme TV. Kai pradėjo pulti Televizijos bokštą, pranešimų buvo ir apie puolimą kitose vietose, paskambinau pavaduotojui, dar porai žmonių, jie atvažiavo į savivaldybę ir koordinavome pagalbą. Organizavome kilnius reikalus. Pavyzdžiui, gal reikėjo ką pavėžėti iki radijo ar TV, kur rinkosi minios. Rūpinomės malkomis laužams, iš rajono maitinimo įstaigų vežėme maisto – gynėjams parūpinome nemokamą maitinimą.

– Ko, jūsų manymu, miestai ir kiti rajonai Kauno rajonui gali tik pavydėti?

– Gamtovaizdžio, geografinės padėties, veiklių, išsilavinusių žmonių. Kaunas ir rajonas yra ne visai geografiniame šalies centre, bet čia susikerta pagrindiniai šalies automobilių keliai, geležinkelio vėžės. Čia suteka pagrindinės šalies upės: Neris, Nevėžis į Nemuną Kaune, rajone ir Dubysa. Iš čia ir išskirtiniai gamtovaizdžiai, o kur dar Kauno marios… Kauno mieste ir rajone įsikūrę pagrindiniai ūkio institutai: miškų, sodininkystės daržininkystės, jų mokomieji ūkiai, bandymų stotys, mechanizacijos elektrifikacijos institutas Raudondvaryje. Derlingos ir žemės. Gal tik Zapyškyje jos lengvesnės, gal ir nelabai tinkamos žemės ūkiui, bet iš esmės rajono žemės – labai geros. Gyventojai labai išprusę, išsilavinę.

– Kaip manote, kokia Kauno rajono ateitis?

– Labai daug kas kėsinasi į rajoną. Kalbu apie rajono prijungimą. Kartą jau buvo bandyta rajoną prijungti prie Kauno miesto. Tada kaip tik buvau rajono meru. Surengėme apklausą. Net 96 proc. gyventojų nenorėjo jungtis su miestu. Žmonės matė realias pamokas, kaip rajonas po gabaliuką buvo prijungiamas prie miesto. Sargėnai, Juodelynė ir pan. Gyvenvietės, jas prijungus, liko merdėti. Miestui trūko lėšų, priemiesčiai nebuvo prioritetas. Be to, rajone ir mokesčiai mažesni.

– Kauno rajonui atidavėte daug dešimtmečių. Teko pabuvoti ir sovietinės Kauno rajono deputatų tarybos nariu, ir šiuolaikinės Kauno rajono savivaldybės meru. Ko Kauno rajone nebūtų be jūsų iniciatyvos? Kaip dėl Laisvosios ekonominės zonos (LEZ)?

Visą savo gyvenimą dirbau tokius darbus, kad šeimai laiko likdavo ne per daugiausia. Tikriausiai tik to gyvenime ir gailiuosi.

– LEZ idėja buvo mano ir Gedimino Petrausko. Pirmasis bandymas nepavyko, nors ėjome ir į Vyriausybę, ir per Seimą, kitas institucijas. Tikriausiai ta mintis mums kilo per anksti. Po poros metų, kai pasikeitė Seimo sudėtis, atėjo kiti žmonės, pavyko įsteigti LEZ. Zonos įkūrimo organizaciniai reikalai buvo derinami, kai vadovavau Kauno apskričiai. LEZ galutinai pavyko įforminti Kazimierui Starkevičiui su bendraminčiais. Ilgai vargome, kol įsteigėme. Dar beveik dviejų dešimtmečių prireikė, kol projektas įsibėgėjo. Dabar jo nesustabdysi. Galime tik džiaugtis, kad pavyko. LEZ labai naudinga Kauno rajonui. LEZ Karmėlavoje dabar dirba 32 įvairios įmonės, sukurta 5 tūkst. darbo vietų. Bendra investicijų suma 2018 m. siekė 634 mln. eurų. 70 proc. iš jų buvo tiesioginės užsienio investicijos.

– Esate minėjęs, kad jus labiausiai jaudina etikos ir teisingumo, gyvenimo prasmės ir tikslo, žmogiškosios išminties, žmonių tarpusavio santykių klausimai. Kaip apibūdintumėte, ko pasisėmėte iš šeimos, kaip jus pakeitė šeiminis gyvenimas?

– Visą savo gyvenimą dirbau tokius darbus, kad šeimai laiko likdavo ne per daugiausia. Tikriausiai tik to gyvenime ir gailiuosi.

– Ilgus metus dalyvavote Lietuvos tautinio olimpinio komiteto veikloje, buvote Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentu, "Žalgirio" krepšinio klubo valdybos nariu. Kaip įsitraukėte į šią sferą?

– Buvau vienas iniciatorių atkurti tautinį olimpinį komitetą. Asamblėjos nariu buvau apie dešimt metų. "Žalgirio" veikloje visada dalyvavau. Buvau aktyvus, domėjausi sportu. Anais laikais, kaip ir dabar, buvome pamišę dėl "Žalgirio". Padėdavome viskuo, kuo tik galėjome. Pavyzdžiui, tuo metu į sovietinę armiją neimdavo studentų iš Žemės ūkio akademijos ir kaimo mokytojų. Tai vyrams garantavo saugumą, kad galės žaisti "Žalgiryje". Sutardavome, kad akademija žalgiriečius priimtų studijuoti, rūpindavomės, kad neišbrauktų iš studentų sąrašų, nes tada komanda netektų žaidėjo. Entuziastai fiktyviai įdarbindavo į mokyklas. Kai buvau meru, inicijavau piniginę savivaldybės paramą "Žalgiriui", bet naujoji politinė tarybos dauguma šią paramą atšaukė.

Skriaudžiamų žmonų skambučiai

Per atkurtos nepriklausomybės metus Kauno rajonas labai pasikeitė – išdygo naujų gyvenamųjų kvartalų, renovuota kultūros vertybių, nutiesta naujų kelių.

Vis dėlto P.Mikelionis pastebėjo, kad pagrindinės gyventojų problemos išliko tos pačios. Ir dabar, ir anksčiau vienos aktualiausių bėdų buvo nepriteklius, nesantaika šeimose.

Šias problemas jam teko padėti spręsti dar gerokai anksčiau, nei buvo išrinktas į deputatų tarybą, kuri yra šiuolaikinės savivaldybės atitikmuo.

"Anksčiau kaimo gyventojas, aplankius džiaugsmui ar skausmui, dėl laidotuvių ar vestuvių kreipdavosi į ūkio vadovą. Jis suteikdavo transportą, sušelpdavo pinigais. Galų gale spręsdavo nesantaiką šeimoje. Dėl visko žmonės skambindavo ūkio vadovui", – vadovavimo Pagynės paukštininkystės tarybiniam ūkiui metus prisiminė P.Mikelionis.

"Pamenu, kartą skambina moteris: gelbėkite, vyras su kirviu vaikosi. Sakau, tuoj atvažiuoju. Ji man: tik atsargiai, nes užmuš. Važiuoji, pasišneki ir susišneki. Niekas nėra grasinęs dėl to, kad atvažiuodavau raminti. Moterys skambindavo dėl įvairių bėdų", – pasakojo politikas.

Dabar socialines problemas sprendžia ne savivaldybė, o seniūnijos, tačiau tokių pagalbos skambučių vis tiek sulaukia. Kada buvo lengviau priimti sprendimus savivaldoje?

"Žinoma, kad dabar. Bet juos priėmus ne visada pavyksta įgyvendinti dėl lėšų stokos", – palygino P.Mikelionis.