Knygoje „Žydai Pakaunėje“ – daugiakultūrio gyvenimo pėdsakai

  • Teksto dydis:

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.

 

Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.

Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.

Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a.  jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.

Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją.

Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.

Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

Privalome į istoriją pažvelgti XXI amžiaus žmogaus akimis.

Kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio istorija mena ir tose apylinkėse vykusias žydų tautybės žmonių žudynes. Deja, ne išimtis ir Kauno rajonas: čia yra net septynios masinių kapaviečių vietos. Visos senosios žydų kapinės ir žudynių vietos yra įtrauktos į LR kultūros paveldo vertybių registrą.

„Šiandien mums reikia geriau pažinti ne tik savo valstybės praeitį, kartu su lietuviais gyvenusių tautų kultūrą, bet ir nutiesti tiltą virš siaubingos Holokausto prarajos“, – kalbėjo renginyje dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Jis tvirtino, kad pirmiausia reikia įvertinti litvakų indėlį kuriant Lietuvos valstybę, tinkamai pagerbti jų atminimą, saugoti kultūros paveldą. „Privalome į istoriją pažvelgti XXI amžiaus žmogaus akimis. Tame žvilgsnyje turėtų būti daug supratimo, išminties, atjautos ir tolerancijos. Tik taip galėsime nutiesti tiltus iš praeities į ateitį“, – kalbėjo meras.

Kauno rajono viešojoje bibliotekoje veikia ekspozicija, kurioje galima susipažinti su įvairiomis knygomis apie pasaulio žydus, bet daugiausia jų – apie litvakus.


Knyga kaip bandymas prikelti dingusį pasaulį

Inga Stepukonienė

Knygos sudarytoja

Žydų bendruomenės, nuo senų laikų įsikūrusios Lietuvos miestuose ir miesteliuose, neabejotinai išsiskiria didžiuliu indėliu šalies kultūros istorijai.

Tapo neatskiriama dalimi

Šiandien Europos žydų kultūros dieną minime Garliavoje, kurioje žydų bendruomenė kūrėsi nuo XIX a. Manoma, kad į šį miestelį juos pakvietęs grafas Jozefas Godlevskis – kurti infrastruktūrą (prekybą, pramonę, tiesti kelius) ir mokėti mokesčius. Godlevskio nurodymu jiems Garliavoje buvo pastatyti maldos namai, leista kurtis centrinėje gatvėje. XX a. pradžioje Garliava buvo gausiai žydų gyvenamas miestelis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą priskaičiuojama apie 400 šios tautybės gyventojų. Vietovėje kirtosi nemažai prekybinių kelių, ir žydams buvo labai patogu vystyti savo verslus. Jie, be jau minėtos sinagogos, turėjo net savo vaistinę ir policiją.

Garliavos apylinkių gyventojų daugumą sudarė lietuviai, kurie glaudžiai bendravo su miestelio gyventojais žydais, palaikė gerus santykius. Garliavoje, kaip ir kitose pakaunės vietovėse – Vilkijoje, Čekiškėje, Babtuose, Zapyškyje, Raudondvaryje, Karmėlavoje, Kulautuvoje, lietuvių ir žydų santykiai grįsti kultūrine koegzistencija ir kaimynystės ryšiu. Kalbama, kad iš žydų, kaip kitos kultūros ir kito tikėjimo atstovų, lietuviai mėgę pasijuokti, gausiai kūrę įvairias šmaikščias dainuškas, bet jokių aštrių susidūrimų tarp jų nebuvę.

Kartu gyvendami su mūsų protėviais lietuviais, žydai tapo neatskiriama krašto dalimi. Jau daug šimtmečių jie aktyviai įsitraukė ir dalyvauja Lietuvos ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, veikia svarbius mūsų valstybės raidos procesus. Lietuvos miestelių ir kaimų praeitis sunkiai įsivaizduojama be prekeivio žydo ar amatininko, siūlančio savo paslaugas, be žydų vaistinių ir gydytojų. Žydai turėjo didžiulę įtaką įvairių Lietuvos miestų ir miestelių raidai, aktyviai kūrė jų infrastruktūrą, plėtojo amatus ir verslus, statė maldos namus ir mokyklas. Jų dėka nepriklausomoje Lietuvoje iškilo sanatorijų pastatai ir susiformavo kurortas Kulautuvoje, poilsiavietės ir gydyklos Lampėdžiuose. 1919 m. žydų tautybės kariai dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo, išėjo savanoriais ir ne vienas jų buvo apdovanotas už savo narsą, paaukojo gyvybes. Vėliau – įkūrė Žydų karių sąjungą, kuri skatino tautų tarpusavio bendradarbiavimą, aktyvino lietuvių kalbos mokymąsi, dalyvavo valstybinėse šventėse, rėmė Lietuvos ginklų fondą. Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje subrendo itin daug patriotiškai nusiteikusių ir Lietuvos valstybę mylinčių žydų inteligentų – mokytojų, gydytojų, vaistininkų, inžinierių, architektų, kurie savo darbais praturtino šalies gyvenimą. Tad lietuvių ir žydų tautos drauge nuėjo ilgą ir sudėtingą istorinį kelią, drauge siekė šalies valstybinės nepriklausomybės, drauge sunkiai kūrė tos valstybės pagrindus. Lietuvos valstybė tapo namais visiems – ne tik lietuviams, žydams, bet ir vokiečiams, rusams, totoriams, karaimams. Bendras visų sambūvis ir nuoseklumas padėjo įprasminti svarbiausius siekius – nevaržomai gyventi laisvėje, veikti ir kurti.

Atkurti praeities įvykius

Istoriniai XX a. kataklizmai negailestingai traiškė tautų ir atskirų žmonių likimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daug Pakaunės žydų tautybės asmenų paliko tėvynę ir pasitraukė į Vakarus. Nemaža žydų inteligentijos ištremta į Sibirą per sovietines represijas. Didžioji Lietuvos žydų bendruomenės dalis sunaikinta vokiečių okupacijos metais. Tad knyga "Žydai Pakaunės krašte" yra bandymas prikelti, kiek įmanoma, šį dingusį pasaulį, žadinti jo prisiminimus. Leidinio objektas – žydų bendruomenės Pakaunėje, asmenybių likimai, jų veikla. Visa tai atkurti buvo sunku, nes tikrieji liudytojai žuvo; laikas amžinybėn nusinešė ir daugybę juos pažinojusiųjų. Nebeliko ir daugybės tuos gyvenimus liudijančių dokumentų, nuotraukų.

Žinias apie vietovės žydus rinkome iš įvairių istorinių šaltinių, archyvų, jau užrašytų pasakojimų, laikydamiesi nuostatos, kad svarbi yra kiekviena, net ir menkiausia detalė, istorija, žinia. Pagal galimybes siekėme kuo plačiau rekonstruoti Pakaunės regiono – Garliavos, Zapyškio, Rokų, Babtų, Raudondvario, Kulautuvos, Karmėlavos, Vandžiogalos – žydų bendruomenių gyvenimo tradicijas, jų savitumą ir patirtis, atkurti praeities įvykius, kai kuriais atvejais džiaugdamiesi vien galimybe atkurti gyvenusių žmonių vardus ir pavardes, nustatyti veiklos sritis. Siekiant šių tikslų knygoje publikuojami ir originalūs mokslininkų tyrinėjimai, ir mokslo populiarinimo pobūdžio tekstai, ir žmonių atsiminimai, kurie yra labai svarbūs istorijos liudininkai. Straipsnių autoriai – Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkai, muziejų ir bibliotekų darbuotojai, pedagogai bei visuomenės atstovai, pateikę savo autentiškus ar anksčiau užrašytus artimų žmonių prisiminimus, papildančius jau sukauptą archyvinę medžiagą. Iš esmės ji diktavo savitą knygos struktūrą – pirmojoje dalyje "Religinis ir kultūrinis Pakaunės žydų bendruomenės savitumas XVIII–XX amžiuje" siekta aptarti šioje teritorijoje gyvenusios žydų bendruomenės savastį, antrojoje dalyje "Žydų bendruomenės Pakaunės miesteliuose ir kaimuose" apžvelgiama šios etninės grupės įsikūrimo ir gyvenimo Pakaunėje istorinė raida, trečioji – "Pakaunės žydų tragedija" skiriama holokausto ir žydų gelbėjimo temai.

Pirmojoje rinktinės dalyje pateikiami profesionalių istorikų – R.Civinsko, A.Daugirdo, A.Jurevičiūtės tyrinėjimai, kuriuose vaizdžiai iškyla XVIII–XX a. pirmosios pusės žydų bendruomenių migracijos (iš kaimų į miestus), aktyvaus dalyvavimo kultūriniuose ir visuomeniniuose istoriniuose procesuose (ypač 1863 m. sukilime) aspektai. Etnologės R.Račiūnaitės-Paužuolienės straipsnyje aktualizuojamos žydų gyvenimo tradicijos tarpukario Kauno priemiesčiuose – Aleksote, Lampėdžiuose daug kuo bendros su kitų Pakaunės vietovių.

Užrašyti gyventojų prisiminimai

Antrojoje dalyje "Žydų bendruomenės Pakaunės miesteliuose ir kaimuose" pristatoma sukaupta istorinė medžiaga apie įvairiose Pakaunės vietovėse įsikūrusias žydų bendruomenes, jų gyvenimo sąlygas ir aplinkybes, tradicijas bei papročius. Šioje dalyje pateikiami ir užrašyti žmonių prisiminimai apie Pakaunės miestelių ir kaimų žydus, jų santykius su vietiniais lietuviais.

Trečiojoje rinktinės dalyje nemaža dėmesio skiriama itin svarbiam klausimui – žydų gelbėjimui vokiečių okupacijos metais, visokeriopoms lietuvių pastangoms išsaugoti ir suaugusiųjų, ir mažų vaikų gyvybes. Iš tiesų turime kuo didžiuotis – per holokaustą daug Pakaunės lietuvių, gyvenusių už Kauno ribos ar miesto apylinkėse, netolimose teritorijose, rizikuodami absoliučiai viskuo – savo ir savo artimųjų gyvybėmis, stengėsi padėti nelaimės ištiktiems žydams. Kauno rajone buvo ne vienas žmogus, už tai apdovanotas garbingu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Nesibaimindami dėl gresiančių bausmių žydus gelbėjo Vandžiogalos apylinkėse gyvenusi Ona Kamarauskienė, Aleksandras Vonžodas, Sinkevičių šeima, Piotras Truskovskis ir Anelia Vitkovska. Vilkijos gyventoją Aroną Smolenskį išgelbėjo ūkininkų Viščių šeima, garsaus Prienų verslininko dukrą, medicinos studentę Mariją Šachovaitę išgelbėjo Salių kaime įsteigtos slaptos pogrindinės spaustuvės įkūrėjo Vytauto Andziulio tėvai. Didžiules pastangas išgelbėti Garliavos miestelio ir apylinkių vaikus dėjo kunigas, klebonas Pranciškus Leonas, mergaites Eleną ir Ireną Bermanaites, pabėgusias iš Kauno geto, priglaudė Jonučių kaimo ūkininkai Marija ir Antanas Dagiliai. Jonučių kaimas, įsikūręs šalia Garliavos, apskritai buvo vieta, į kurią būdavo itin dažnai atsiunčiami mažamečiai vaikai ar paaugliai, išgelbėti iš Kauno geto. Ištisas žydų grupes, traukiančias į Vilnijos miškus, savo namuose ir miške įrengtose žeminėse glaudė bei visapusiškai rėmė Pajiesio ūkininkai Jančiorai, Markauskai, Jakučioniai ir Jurgis Vilkas, garsiojo pokario Lietuvos rezistento Juozo Lukšos dėdė, jo motinos Onos Vilkaitės brolis. Jam pasisekė išgelbėti ne vieno žydų tautos asmens gyvybę. Neabejotina, kad daugybės lietuvių talkininkų vardai liko istorijai nežinomi ir lig šiol neatskleisti, daugybė gelbėjimo istorijų – neužrašytos.

Bandė išgelbėti kūdikį

Tragiškus šaudomų žydų likimus iki šiol skaudžiai mena ir mano šeima. Stovėdama prie prosenelės Stasės Dvaranauskaitės-Ogenskienės kapo nuolat prisimenu pasakojimą, kaip ji, išgirdusi, kad žydai iš Čekiškės geto bus išvaromi į Vilkiją, nubėgo bent žvilgsniu atsisveikinti su savo artima bičiule Oreliene, tuo metu turėjusia dviejų mėnesių vaikelį. Bėgdama apsigaubė plačia ir ilga skara. Pažįstamo sargybinio dėka moterys iš tiesų susitiko. Priėjusi prie savo bičiulės, prosenolė apkabino ją, apgaubė skara, tarsi norėdama trumpam sušildyti, o tuo metu ant savo rankų atsargiai perėmė kūdikį. Deja, moteris akylai stebėjęs nepažįstamas sargybinis pripuolė, liepė kūdikį grąžinti motinai ir grasino čia pat sušaudyti. Tačiau pažįstamas sargybinis užtarė, kad čekiškietė tikrai tik trumpam norėjusi sušildyti vaiką ir trenkęs jai per nugarą, paleido. Čekiškės žydus išvarė į sušaudymo vietą. Mintyse man nuolat aidi sunkūs prosenolės žingsniai tąkart į savo mažą kaimišką trobelę, neišgelbėjus tos gyvybės, jos nemigo naktys, regint ne tik nežmoniškai egzekucijai pasmerktą brangią bičiulę su kūdikiu ant rankų, bet ir kitus pažįstamus Čekiškės žydus.

Tai tik vienas trumpas pasakojimas. Kiek liko nežinomų tokių širdžių istorijų, patyrimų, liudijusių, kad lietuvių ir žydų tautos tą sunkią valandą vis dėlto buvo ir kentėjo kartu. Aš nuoširdžiai tikiu, kad laikas dar atvers lig šiol istorijos uždengtus ne tik šio, bet ir kitų istorinių tarpsnių puslapius, ir kad daug mūsų tautų, gyvenusių toje pačioje žemėje, praeities faktų bus užrašyta ir ištyrinėta.

Nuoširdžiai tikiu, kad ši knyga taps dar vienu tiltu, jungiančiu dvi – lietuvių ir žydų – bendruomenes ir kultūras.


Sandra Grigaravičiūtė

VDU Švietimo akademijos profesorė, viena iš knygos recenzenčių

Ši aktuali knyga – ne tik apie žydus, ši knyga – ir apie mus, mes ja labai daug pasakome apie save. Svarbu žinoti ne tik, kas gyvena, bet ir gyveno šalia mūsų. Ši atmintis labai svarbi.

Knygoje surinkta, susisteminta ir skaitytojui pateikta labai daug medžiagos iš Lietuvos ir užsienio istoriografinių šaltinių. Daug dėmesio skiriama žydų bendruomenės gyvenimui iki holokausto. Su šiuo gyvenimu iš knygos puslapių galima susipažinti gana išsamiai, aprašomas ir lietuvių bei žydų bendrabūvis, gyvenant šalia vieni kitų. Be to, kiekvienas skaitytojas nepriklausomai nuo savo tautybės gali susidaryti išmintingų patarimų sąrašą. Keletas jų: tikslo reikia siekti bendromis jėgomis; žmonių bendravime ir bendradarbiavime labai svarbus pasitikėjimas, tarpusavio parama ir palaikymas; mandagus bendravimas nieko nekainuoja; vaikų švietimas yra svarbiausia. Kaip žinome, žydai investuodavo ne į prabangą, o į verslą ir vaikų švietimą.


Valerijus Makūnas

Kauno rajono meras

Iki Antrojo pasaulinio karo Pakaunėje gyveno didelė žydų bendruomenė. Kai kurie jos atstovai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad JAV sąvartynuose surado, įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

Ši knyga leidžia mums geriau pažinti bendruomenę, kurios turtingas tradicijas nutraukė holokaustas. Privalome kalbėti apie tai, kas vyko Lietuvoje ir Pakaunėje karo metais. Kauno rajone yra išlikusios šešios žydų kapinės, septynios holokausto vietos. Jos įrašytos į saugojamų kultūros objektų sąrašus, tačiau pirmiausia jos turėtų būti įrašytos į mūsų atmintį. Šiandien mums reikia geriau pažinti ne tik savo valstybės praeitį, kartu su lietuviais gyvenusių ir tebegyvenančių tautų kultūrą, bet ir nutiesti tiltą virš siaubingos holokausto prarajos.

Knygos "Žydai Pakaunėje" leidimas savivaldybės lėšomis – ne vienintelis savivaldybės darbas tam, kad lietuvių ir žydų bendruomenės būtų suartintos. Planuojame ir kitus darbus, vienas svarbiausių – sutvarkyti senąsias žydų kapines Vandžiogaloje, čia pastatyti paminklą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

skaitytojas

skaitytojas portretas
Kur galeciau isigyti knyga ?Man jos labai reikia.

petras

petras portretas
Nebukit tokie pikti,juk ne zydai kalti ,kad nesugebat savo valstybes tvarkyt padoriai,begat kaip peles is skestancio laivo,ne trupucio nesugebat pakovot uz savo teises.O is zydu galima pasimokyt kaip jie savo valtybe ,piliecius gina,gerbia,ir padeda.

Liucijs

Liucijs portretas
Nuostabi dėstytoja!Daugiau tokių asmenybių!Šilčiausi prisiminimai:)!
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių