Pakaunėje viduržiemį skleidėsi žibuoklės, dygo grybai

Vienas po kito iš Atlanto plūstantys ciklonai gruodį ir beveik visą sausį sėkmingai atmušinėjo Sibiro šaltuosius anticiklonus. Miškininkai buvo sunerimę, kad sausio viduryje pradės sprogti kai kurių medžių ir krūmų pumpurai.

Beje, lietuvių liaudies pasaka, kai našlaitė vidurį žiemos išpildo pamotės reikalavimą miške pririnkti žibuoklių, matyt, sukurta atsižvelgiant į klimato kaprizus. Šią žiemą sausio pirmoje pusėje taip pat buvo pražydęs vienas kitas žibuoklės žiedelis, dygo viena kita voveraitė ar koks piengrybis, išbrinko blindžių, serbentų, alyvų, kitų sumedėjusių augalų pumpurai.

Tačiau sausio pabaigoje pakaunėje pradėję veikti sniego malūnai pribarstė snaigių, žemę užklojo storokais sniego patalais. Ledas į neužšąlantį  Nemuną Kaune suvijo dar ežeruose ir upėse besipliuškenusias nebyles gulbes, įvairių rūšių antis, lankius, didžiuosius dančiasnapius. Paskui šiuos sparnuočius prie Kauno HES patraukė ir jūriniai ereliai.

Saulės apšviestomis sniego kepurėmis pasidabinusios eglės ir pušys miškus pavertė tikra pasaka. Iki 20 laipsnių spustelėjęs šaltukas su neplona sniego danga apsunkino miško žvėrių ir paukščių gyvenimą. Tačiau gerai, kad šį rudenį gausiai užderėjo gilių. Giles iki pavasario iš po sniego išsikapstys šernai, elniai ir stirnos. Gilių atsargas susitempė voverės, pelės ir pelėnai, visuose pašaliuose jų prislapstė miško nenuoramos kiškiai. Kanopinius žvėris dabar intensyviai šeria ir  medžiotojai. Tik girių karaliams briedžiams šėryklos nerūpi. Jie šlamščia lapuočių ir spygliuočių medžių ūglius, lupa žievę, žinoma, tuo darydami žalą miško jaunuolynams.

Na, o smulkieji vabzdžialesiai paukščiai – įvairių rūšių zylės, bukučiai, lipučiai, įvairių rūšių geniai, nykštukai – būreliais klaidžioja po miškus pasiskirstę tam tikromis zonomis: kas apžiūri smulkiąsias medžių šakeles, kas stambesnes, o kas kamienus – renka įvairiausius žiemai pasislėpusius kenkėjus. O ir augalinio maisto vabzdžialesiai žiemą neatsisako: eglių ir pušų kankorėžius aižo geniai ir kryžiasnapiai, o jiems besidarbuojant pabirusias sėkliukes rankioja zylės, kiti paukščiai. Dalis smulkiųjų miško paukščių patraukė į miestus, gyvenvietes, kaimo sodybas, kur juos maitina gyvosios gamtos grožiui neabejingi žmonės.

Žiema, anot specialistų, – pats tinkamiausias metas kirsti medžius, mat šiuo laiku paruošta mediena yra kokybiškesnė. Įšalus žemei sunki medžių kirtimo technika mažiau pažeidžia miško dirvožemį, galingos medienvežės mašinos negadina miško kelių. O kertant lapuočius miške pasilikusios šakos, jų žievė – puikus pašaras briedžiams, elniams, stirnoms bei zuikiams. Pasak gamtininkų, pakaunėje sniegas apklojo visiškai neįšalusią žemę, tad šalčiui teks gerokai pasidarbuoti, kad sukaustytų dirvą, ypač miškuose.