Nustebsite: kas gero ir įdomaus Karmėlavoje?

Ilgai nereikia rinkti žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti Karmėlavą: oro uostas ir cepelinai. Vis dėlto pasidairius atidžiau įmanoma atrasti ir daugybę kitų lobių.

Karališkas šleifas

Kadaise Karmėlavą garsino čia stovėjęs Barboros Radvilaitės dvaras, taip pat ant Neries kranto piliakalnio iškilę didikų reprezentaciniai rūmai. Karmėlavoje gyveno publicistas, politinis veikėjas Mykolas Lietuvis. Iš čia kilęs ir Alfonsas Gineika, vienas lietuviško nacionalinio cirko kūrėjų.

Šiandien šiame miestelyje, Kauno rajone, taip pat netrūksta talentingų, savo veiklai ir kraštui atsidavusių žmonių. Nemažai jų – atvykėliai, kuriuos čia įsikurti paskatino skirtingos priežastys.

Vienus sužavėjo gamtovaizdis, paukščių skleidžiamas muzikinis fonas, kiti negalėjo atsisakyti čia atsiradusios išsvajotos darbo vietos.

Garsieji cepelinai

Pamačius ženklą "Karmėlava" ne vienam nutįsta seilė. Juk čia gaminami garsieji po pusę kilogramo sveriantys cepelinai. Jų paragauti žmonės atvažiuoja ne tik iš Kauno, bet ir iš atokesnių vietovių.

Vienas cepelinų vajaus Karmėlavoje pradininkų Vidmantas Salminas, kavinės "Tigrasa" savininkas, vienu didžiausių miestelio pranašumų įvardijo jo geografinę padėtį. Šalia – oro uostas, per vidurį – judrus magistralinis kelias.
Didelis prašalaičių srautas itin pagyvina miestelį, kuriame įsikūrę apie 7 tūkst. gyventojų.

Patogus susisiekimas palengvina ir V.Salmino laisvalaikį. Būdamas vaikas vasaras leisdavo Karmėlavos miškuose. Ten daug ko prisigalvodavo, pavyzdžiui, žaisdavo indėnais. Žiemą čiuožinėdavo nuo kalnų. Aišku, masindavo ir netoliese buvę kariniai objektai.

Dabar laisvalaikiu jis sėda ant motociklo ir važiuoja su draugais. Taip yra apkeliavęs visą Lietuvą, Estiją, Latviją, Baltarusiją.

Beje, V.Salmino prosenelė Kaune kadaise turėjo koldūninę, kur gamindavo rankomis didžiuosius koldūnus. Ne vienas jo šeimos narys tokius gaminti moka iki šiol. Cepelinai "Tigrasos" valgiaraštyje atsirado taip pat neatsitiktinai. Mažiausiai kartą per mėnesį vykdavo giminės cepelinų balius.

Kils vaikų pramogų parkas

Kavinę V.Salminas atidaręs sklype, kuriame gimė, augo, su šeima tebegyvena iki šiol. Šiuo metu jo šeimai priklauso ir du gretimi sklypai.

Karmėlaviškis jau senokai puoselėja mintį viename šių sklypų įrengti nediduką pramogų parką vaikams. Šį užmojį bandys įgyvendinti kartu su draugu.

Jau yra užsakytos karuselės, įsigijo batutų. "Dar norime parsivežti autodromą. Taip pat nusipirkome laivą", – vardijo V.Salminas. Laivas bus apkaltas lentelėmis, jame ir nuo jo bus įrengtos čiuožyklos.

"Karmėlavoje trūksta pramogų. Neišnaudojome miško, upės. Bent čia turės ką veikti vaikai, kartu su tėvais užsukę į mūsų kavinę", – pasakojo verslininkas.

Jis kalbėjo, kad sumanymas juda lėtai, nes viskuo rūpinasi patys. "Galime planuoti kiek norime", – nusišypsojo V.Salminas, priminęs žinomą posakį "žmogus planuoja, Dievas juokiasi".

Vis dėlto jis tikisi, kad pirmosios pramogos mažiesiems lankytojams jau bus parengtos birželio pabaigoje. Plėtra priklausys nuo poreikių.

Mačiulis iš miško

Gamta – svarbi Karmėlavos savasties dalis. "Jonas Mačiulis iš Karmėlavos miško", – tiesdamas ranką su šypsena prisistatė jau 32 metus čia girininku dirbantis žymaus krepšininko Jono Mačiulio tėvas.

Iš Raseinių į Karmėlavą jis atsikraustė, galima sakyti, atsitiktinai. "Žmona – iš Dzūkijos, aš – iš Raseinių. Gyventi pasirinkome per vidurį – Kauną. Arčiausiai jo laisva darbo vieta girininkijoje buvo Karmėlavoje. Turėjau ir kitokių darbo pasiūlymų, bet traukė miškas, norėjosi jame dirbti", – pasakojo J.Mačiulis.

Vyras pažįsta visai kitą Karmėlavos pusę. Gamtoje prabėga didžioji jo darbo dienos dalis. J.Mačiulio vadovaujama girininkija prižiūri 2,5 tūkst. hektarų miško.

Kur leidžia laisvalaikį? Taip pat miške. Mėgsta medžioti. Keliauti. "Labai įdomu 2-3 val. vakare pasėdėti, pasiklausyti įvairių garsų, čiulbėjimo. Pasižiūrėti, kas vaikšto. Pavyzdžiui, pamatai prabėgančią šernų šeimyną su mažais šerniukais", – įspūdžiais dalijosi girininkas ir leidosi į prisiminimus.

"Kai buvau jaunas ir gražus, sportavau. Mokyklos sporto salėje du kartus per savaitę su draugais žaisdavome krepšinį, dalyvaudavome spartakiadose", – pasakojo vyras.

Šeimoje jis yra vienintelis medžiotojas. Kol kas. "Jonas, baigęs krepšininko karjerą, gal taip pat medžios", – spėjo ir pridūrė, kad anksčiau sūnus žiemos medžioklėse nuolat dalyvaudavo kaip varovas.

Girininkas džiaugėsi, kad sūnus net ir žaisdamas užsienio klubuose dažnai apsilanko gimtuosiuose namuose. "Jonas ir dabar yra grįžęs, tik šiuo metu kažkur išlėkęs", – sakė J.Mačiulis.

Apsigyveno buvusioje mokykloje

Ieškant skulptoriaus Algirdo Vaištaro namo ilgai vargti neteko. Oranžinis pastatas šviečia iš tolo. Be to, jau ir prie vartų yra daugybė medžio ruošinių, didžiulių akį traukiančių dirbinių.

"Šis stalas keliaus pas kleboną", - mostelėjo į išskirtinį dirbinį A.Vaištaras. Jo sodyba ir prieigos jau yra tapusios lankytinu miestelio objektu.

Gimęs ir augęs Kaune skulptorius koją į Karmėlavą įkėlė prieš keturiolika metų. Nusipirko buvusią mokyklą ir joje įsikūrė. "Tai buvo labai tinkama vieta kūrybai. Šalia ramūs kaimynai – kapinės. Aplink pušynas. Aš tai vadinu sanatorija. Daug paukščių, gyvūnų", – kalbėjo vyras. Šios "sanatorijos" teikiamus pranašumus pajusti netrukome. Automobilių gausmo – jokio, vien tik pušų ošimas.

Menininkas tuo metu ieškojo vietos dirbtuvėms. Pasitaikė didelis apleistas namas Karmėlavoje. "Jeigu gyvenimas siūlo, kodėl tuo nepasinaudoti? Miestelis – netoli Kauno, visa infrastruktūra. Iš pradžių atrodė, kad būtų buvę gerai ir kaime gyventi. Bet kai pagausėjo šeima, supratau, kad būtų buvę sudėtinga vežioti vaikus į būrelius, mokyklą", – kalbėjo keturių vaikų tėvas.

Kaip pranašumą skulptorius įvardijo miestelyje esančias vaikų ugdymo įstaigas, biblioteką ir ne tik jas.

"Nors pats nė karto juo dar nesinaudojau, bet labai gerai, kad netoliese turime oro uostą, – džiaugėsi menininkas ir paaiškino: – Draugai skraido. Atvažiuoja pas mane, palieka automobilį. Aš juos nuvežu į oro uostą. Jiems nereikia mokėti už parkavimą. Smagu, kad galiu padėti."

Girininkija – taip pat viena labiausiai lankomų jo vietų Karmėlavoje. Čia A. Vaištaras gauna nulūžusių, išverstų ąžuolų, iš kurių vėliau gimsta neįkainojamos skulptūros ar kiti stambūs dirbiniai.

Užbūrė kraštovaizdis

Keramikus latvį Jurį Berginį ir Živilę Bardziliauskaitę-Bergins dažnai galima sutikti minančius dviračius Neries slėnyje. Karmėlavos seniūnijai priklausančius Ramučius savo būsto statyboms jie pasirinko dėl ramybės, gamtos oazės ir apylinkių lietuviškumo.

"Mėgstamiausia mūsų vieta – senieji tvenkiniai. Smagu žiūrėti į slėnį nuo miško, pasivažinėti dviračiais neasfaltuotais keliukais. Ypač gera važiuoti po vasaros lietaus. Kalneliai, pakalnės, nuotaikingi keliukai. Be galo gražu, mielas kraštas", – atsiduso menininkė, čia gyvenanti jau penkiolika metų.

Ramučius moteris vadina universalia vieta. Arti didmiesčio ir daug gamtos. Patogu nuvykti ir į Vilnių, ir į Rygą. Pripažinti keramikai daug keliauja darbo reikalais, yra kviečiami dalyvauti daugybėje parodų. Į jas veža trapius ir įstabius meno kūrinius, gimstančius Berginių namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse.

"Ką veikti, randame ir Karmėlavoje. Užeiname ir į parduotuves, kavinukes, draugus užvežame į oro uostą", – vardijo Ž.Bardziliauskaitė-Bergins.

Juda į priekį

Karmėlava išsiskiria ir tuo, kad čia yra didžiulės kapinės, Kauno laisvoji ekonominė zona. Be to, teritorijoje galima rasti Kaukazo kaimą.

Karmėlavos seniūnas Šarūnas Šukevičius, pašnekovų girtas už veiklumą ir entuziazmą, sakė, kad tvarkytinų dalykų yra kaip ir kiekvienoje seniūnijoje, bet progresą stabdo lėšų stygius. Pavyzdžiui, ir atokesnėse vietose norėtųsi nutiesti šaligatvius.

Pavyzdžiui, pavyko prie daugiabučių namų įrengti vaikų žaidimų aikšteles, baigiama suderinti paskutines smulkmenas dėl kanalizacijos įvedimo jos dar neturintiems gyventojams.

Miestelyje veikia bendruomenės centras, užimtumo centras žmonėms su negalia.


Garsūs žmonės

Karmėlavoje dešimt metų mokytojavo kraštotyrininkas, etnografas, fotografas, pedagogas Balys Buračas, kurio vardu vėliau ir buvo pavadinta gimnazija.

Prieškario metais Karmėlavoje yra mokytojavęs Pijus Venclova, poeto Antano Venclovos brolis, vėliau emigravęs į užsienį.

1915 m. Karmėlavoje gimė Alfonsas Gineika, vienas lietuviško nacionalinio cirko kūrėjų, debiutavęs 1934 m. Kauno "Aušros" cirke.

Iš Pelainių kaimo yra kilęs Adomas Krevnevičius (gim. 1907 m.) – seniausias šalies smuikininkas profesionalas, prieškarinės muzikinės kultūros puoselėtojas. A.Krevnevičius yra griežęs prieškario Kauno radiofono simfoniniame orkestre, Valstybės ir muzikinio teatrų orkestruose.

Keitėsi dvaro šeimininkai

1549 m. karalius Žygimantas Augustas Karmėlavos dvarą padovanojo savo žmonai Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei Barborai Radvilaitei. Jame ji lankėsi prieš pat ankstyvą mirtį. Vėliau dvarą valdė LDK raštininkas Mykolas Lietuvis, didikai Pacai, Končiai, Siručiai. 1918 m. buvusiame dvare įsteigta mergaičių ūkio ir namų ruošos mokykla, veikusi iki 1940 m.

Miestelio pakraštyje, ant aukšto Neries kranto, yra piliakalnis, vadinamas Pilimi. Jame rasta didelių plytų, glazūruotų XVI-XVII a. koklių liekanų. XVIII a. nurodo, kad apie 1600 m. ant piliakalnio buvusi pilis. Žinomas piliakalnių tyrėjas Petras Tarasenka rašė, kad tai buvo bajoro pilis, statyta ne gynybos tikslais, o kaip reprezentacinis rūmas.

Karmėlavos bažnyčioje buvo saugotos šv. Romualdo relikvijos, kurias Kristupas Pacas 1677 m. parvežė iš Italijos.

Lankydavosi ir A.Smetona

Dabartiniuose Ramučiuose buvęs Davalgonių dvaras tapo Vyriausybės dovana prieškario Lietuvos kariuomenės vado generolui Silvestrui Žukauskui, kai šis šventė 40-ies metų jubiliejų.

Dažnas svečias generolo dvare buvo prezidentas Antanas Smetona su žmona. Čia lankydavosi Vyriausybės ministrai, kariuomenės vadovybės, užsienio ambasadų atstovai. Ypač Davalgonys buvo mėgiami medžioklės sezonu.

S.Žukauskas dalį savo dvaro vėliau perleido Kauno mokytojui A.Šimėnui, kurio namuose lankėsi to meto kultūros veikėjai, tarp jų ir teatro režisierius, aktorius, dramaturgas Borisas Dauguvietis.

Šaltiniai: A.Semaška. Po Lietuvą. Vilnius, 2002, p. 177; Karmėlavos seniūnijos inf.; J.Pleckevičius. Nuo Kauno iki Daugpilio. Vilnius, 2007, p. 29.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gyventojas

gyventojas  portretas
labai laukiu aplinkelio nes tos furos ziaurus reikalas ..as manau atsirastu aplinkelis tai karmelava galetu tapti tikru ramybes kampeliu salia kauno.butu galima vadinti kurortu gal......

gyventojas

gyventojas  portretas
labai laukiu aplinkelio nes tos furos ziaurus reikalas ..as manau atsirastu aplinkelis tai karmelava galetu tapti tikru ramybes kampeliu salia kauno.butu galima vadinti kurortu gal......

Giedrius S.

Giedrius S. portretas
Tie cepelinai tai tikrai nieko gero... bet kai lietuviai neišrankus tai ir Tigrasoj skanu... :)
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių