Nuo dėstymo iki legendinių bagių varžybų

Prasidėjo nuo motociklo

– Tomai, visi jus žino kaip technikos entuziastą, tad kaip ši aistra gimė?

– Manau, kad technika yra pas kiekvieną vyrą širdyje ir anksčiau ar vėliau ji praneša apie save. Mano pažintis su ja prasidėjo nuo motociklo, kurį įsigijau būdamas 16-os. Žinoma, jis buvo ne toks, kokį įsivaizduojame mes visi dabar, bet vis tiek tai buvo didelė laisvė, didelė aistra remontuoti pačiam ir tobulėti. Kartu su motociklu prasidėjo ir mėgėjiškos varžybos. Vėliau sekė keturračiai, mašinos ir, galiausiai, atsirado bagiai. O su metais aistra ir noras pasivaržyti, pasirodo, tik auga.

Technika yra pas kiekvieną vyrą širdyje ir anksčiau ar vėliau ji praneša apie save.

– Tačiau technika jums ne tik hobis, bet ir tuo pačiu darbas. Panašu, kad ji jus supa visur.

– Taip, technika yra visur ir visada su manimi. Po mokyklos baigimo studijavau Mechanikos inžineriją, vėliau Transporto inžineriją. Šiandien Kauno technikos kolegijoje dėstau Transporto inžinerijos modulius: motociklų sandarą, krovininių automobilių sandarą, servisų projektavimą. Tad, kai pažvelgti atgal, tai technika ir inžinerija yra visada su manimi ir užima didžiąją dalį mano gyvenimo.

– Grįžkime prie autosporto. Sakėte, kad šiandien didžiausia jūsų aistra – bagiai. Kuo jie taip pakerėjo?

– Bagis tokia transporto priemonė, kuria vieną kartą pravažiavus atsiranda noras sėstis už jo vairo vėl ir vėl. Iškart pajutau, kad tai yra tai, ko ieškojau daug metų. Labai įdomi ir pati technika. Smagu ir tai, kad vis daugėja šios sporto šakos entuziastų. Be to, savo inžinerines varžybų patirtis labai smagu perteikti KTK studentams. Paskaitos tampa daug įdomesnės, kai gali pasidalinti realia varžybų patirtimi.

– Tačiau važiuoti tik savo malonumui jums neužteko. Jau keletą metų egzistuoja ir „Adotas & KTK Racing Team“. Kaip susibūrė komanda?

– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei du metus. Mano geras bičiulis Andrius Dotas taip pat žavėjosi bagiais. Nuolat apie tai kalbėdavome, pasvajodavome sudalyvauti varžybose. Andrius turbūt buvo didesnis entuziastas ir ėmėsi šio reikalo. Taip atsirado ir komanda. Šiandien joje turime penkis narius, iš kurių trys yra KTK studentai ir absolventai.

Atsiradus komandai, reikėjo pradėti varžytis. Praėjusį sezoną dalyvavome Lietuvos bekelės „BAJA“ čempionate, kur užėmėme 12- vietą. Šįmet sunku prognozuoti, kuri bus vieta, bet norėtume pagerinti rezultatus. Taip pat dalyvavome ir tarptautinėse varžybose, ir vienos iš jų – legendinis „Fenix“ ralis, vykęs Tunise.

Organizatorių nuotr.

Daugiau nei 2 tūkst. km dykuma

– Užsiminėte apie „Fenix“ ralį. Jis dar vadinamas mažuoju Dakaru. Gal galite papasakoti plačiau, kuo jis toks išskirtinis?

– Taip, tai tikrai legendinis ralis, kuriame renkasi visi nuotykių ieškotojai. Ralis vyksta Tunise, Sacharoje ir trunka savaitę. Jame šįmet su komanda įveikėme daugiau nei 2 tūkst. km. Pirmą kartą ten nuvykome ir viską pamatėme savomis akimis. Sunku net apsakyti, kokie jausmai užplūdo, kai pamatėme Sacharos kopas.

Pirmą kartą išvažiuoji ir nežinai net ką daryti – kur pasisuksi, ten dykuma. Orientuojiesi tik pagal kelio knygą, susiduri su lakiuoju smėliu.

– Kada gimė idėja nuvažiuoti į šį ralį ir ar ilgai truko pasiruošimas?

– Idėja atsirado prieš keletą metų, kai pradėjome žvalgytis plačiau. Ruoštis pradėjome daugiau nei prieš pusę metų. Dėliojome logistiką, ruošėme techniką. Reikėjo techniką perrinkti, peržiūrėti iš naujo, nes dykumoje vietos klaidoms nėra. Jei dykumoje kažkas nutinka, ar ką praleidai ruošdamasis namuose, tai šansų ten susitvarkyti nedaug.

Dirbome penkiese, tad reikėjo susiskirstyti darbus, pasidalinti užduotis ir atlikti jas idealiai. Žinoma, tai pareikalavo labai daug jėgų ir finansų. Dar reikėjo techniką nugabenti, dokumentus sutvarkyti. Tačiau visa tai pasimiršta iškart, kai atsiduri dykumoje ir pamatai jos grožį.

– Kaip vertinate šį ralį ir pasiektus rezultatus?

– Mūsų klasėje buvo virš 50 dalyvių, o mes finišavome 6-oje pozicijoje galutinėje įskaitoje. Manau, kad rezultatas yra tikrai geras, nors galėjo būti ir dar šiek tiek geresniu. Tačiau esame labai patenkinti ir pasiliekame vietos augimui.

Juk reikia nepamiršti, kad pirmiausia į čia visi atvažiuoja tiesiog įveikti dykumą, išmėginti save ir techniką, ir jeigu viskas klostosi sėkmingai, tada jau sieki rezultato. Daug dalyvių gedo, vertėsi ir nebaigė distancijos. Varžybos labai sudėtingos ir visiškai kitokios nei esame įpratę čia. Tad tikrai esame patenkinti, kad mums pavyko įgyvendinti viską, ką buvome sau užsibrėžę, ir pakiliai žiūrime į ateitį.

– Kokie buvo sudėtingiausi momentai ralio metu?

– Iššūkių buvo daug. Visgi, įveikėme kelis tūkstančius kilometrų ir varžybų organizatoriai tikrai pasistengė, kad jie nebūtų nuobodūs. Kiekviena diena buvo skirtinga.

Labiausiai nustebino pati dykuma. Žvalgaisi ir matai kopas, kopytes, kopeles, mažesnes, mažytes ir didžiąsias. Tad svarbu buvo nesuklysti žiūrint į kelio knygą. Kankino ir karštis, bet jis dar tikrai nebuvo toks didelis, kad nebūtų galima susitvarkyti.

Žinoma, vargino ir kasdienė rutina: mūsų diena prasidėdavo 6 valandą ryto ir trukdavo iki 22 valandos ir net ilgiau. Iš pat ryto eidavome susižiūrėti techniką, tada susitikrinti starto pozicijas ir laikus. Valandą reikėdavo važiuoti iki starto pozicijos. Dykumoje praleisdavome iki 6 valandų. Grįžę apžiūrėdavome techniką ir iš karto jau reikėdavo susipažinti su kitos dienos kelio knyga. 21 valandą dar būdavo valandos trukmės organizatorių susirinkimas, po jo eini gulti. Tad po tokių septynių dienų iš eilės tikrai buvome pavargę.

– Varžybose daug lemia ir sėkmė. Ar ji lydėjo jus?

– Galima sakyti, kad lydėjo. Nors, žinoma išvengti gedimų nepavyko, jų buvo ir antrąją, ir trečiąją dieną. Skaudžiausias gedimas turbūt buvo trečiąją ralio dieną, kai sustojome likus 2 kilometrams iki finišo. Tu matai finišą, bet jo pasiekti negali... Per smėlį nei pastumsi bagio, nei kas nors nori labai sustoti ir nutempti tave, nes visiems gaištasi brangus laikas.

Tačiau mums pagelbėjo vieni lietuviai, kurie mus partempė. Esame labai jiems dėkingi už suteiktą pagalbą.

– O kas nutiko bagiui?

Tiesiog neatlaikė priekinis ir galinis pusašiai. Tačiau grįžę viską susitvarkėme. Žinoma, nuo tada buvo baimė, kad vėl kas nors nesugestų ir mes nesustotume, bet viskas baigėsi laimingai.

– Tomai, o kas toliau? Kokius tikslus sau keliate?

– Šiuos metus skyrėme informacijos rinkimui ir tobulėjimui. Dalyvausime varžybose Lietuvoje, už mėnesio vyksime ir į Lenkiją, kuriai jau ruošiamės. Žinoma, kitąmet mus ir vėl pamatysite „Fenix“ ralyje.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės varžybose!