Neįgali mama turi tik vieną svajonę

Be vežimo – nė žingsnio

Taikos prospekte esančiame lopšelyje-darželyje "Bitutė", "Žiogelių" grupėje, straksi vienas "vabaliukas". Būtent taip savo dvimetį sūnų Mindaugą vadina 31-ų kaunietė Žana.

"Žiūrėk, kas atėjo", – laikrodžiui mušant 16 val., galvą pro durų plyšį kyštelėjo jauna moteris. Į šalį pastūmęs mašinėles, berniukas tekinas pasileido per grupę ir apsivijo aplink mamos kojas, o pamatęs fotoaparato blykstę, priešingai nei tikėjomės, nepasislėpė, bet drąsiai žengė arčiau objektyvo.

"Pažiūrėkit, koks gražus berniukas. Žmonės sako, kad jis į mane panašus, nors akys nėra žalios", – išbučiavusi abu skruostus Žana šviesiaplaukį pasisodino ant kelių. Nurengė uogiene suteptus marškinėlius ir kelnes, o iš maišelio ištraukė naujus, kvepiančius švara drabužius.

"Šiandien važiuosime su didi. Matai, va ten", – į kitapus tvoros stovintį lengvąjį automobilį pirštu dūrė Žana, o šiltą kepurę, kurią planavo mauti ant sūnelio galvos, įsigrūdo į kišenę. Įprastai iš Taikos prospekte esančio lopšelio-darželio iki Sąjungos aikštės Vilijampolėje jiedu keliauja viešuoju transportu. Prieš tai rūpestinga mama mažylį įsodina į sportinį vežimuką.

"Tik nepamirškite jo įdėti į bagažinę. Be vežimėlio nesijaučiu saugiai. Aplink tiek daug neatsargių vairuotojų. Be to, Mindaugėlis lėtai vaikšto, o aš turiu daug kur spėti", – dirstelėjusi į laikrodį Žana paspartino žingsnį.

Kauno kartų namuose su socialiniais darbuotojais palikusi berniuką, tądien ji dar turėjo suspėti į Šilainių polikliniką, pas psichiatrą. II grupės invalidei pripažinta lengva protinė negalia. Be to, ji serga epilepsija.

"Nėštumo ir gimdymo metu nebuvo nė vieno priepuolio. Gal daugiau ir nebesikartos?" – bijodama garsiai džiaugtis puse lūpų apie pristabdytą ligos procesą kalbėjo moteris.

Gyvenimas nebuvo gailestingas

Įveikę vakarines transporto spūstis kartu su Žana ir Mindaugėliu stabtelėjome prie Kauno kartų namų. Čia jiedu apsigyveno daugiau nei prieš dvejus metus.

"2015-ųjų vasarį sulaukiau skambučio iš vaiko teisių apsaugos specialistės, esą Kauno klinikinėje ligoninėje paskutines nėštumo dienas skaičiuoja gimdyvė, kuriai reikia mūsų pagalbos. Nuvažiavau, pamačiau, pakalbėjau", – pirmąją pažintį ir sprendimą, Žanai atvėrusį Kauno kartų namų duris, prisiminė Ilona Veronika Klimantavičienė. Praėjus daugiau nei savaitei po gimdymo, kaunietė su kūdikiu rankose įsikūrė viename iš aštuonių kambarių antrajame aukšte kartu su panašaus likimo moterimis ir jų atžalomis.

"Gyvenimas jos nelepino, todėl kaip įmanydami stengėmės ją apgaubti šiluma ir meile", – jaunos moters gyvenimo knygą puslapis po puslapio vertė mišrių socialinių paslaugų įstaigos vadovė.

Tikiu, kad mano gyvenime atsiras tikras vyras. Toks, kuris po darbų skubės namo, rūpinsis manimi ir mylės vaiką.

Vos gimusios Žanos atsisakė tikroji motina, todėl mažylė augo Kauno kūdikių, vėliau – vaikų globos namuose. Sulaukusi šešiolikos pradėjo lankyti Kauno statybininkų mokyklą, įsikūrė jos bendrabutyje. Netrukus po to mergina apsigyveno pas globėjus. Namuose, kuriuose praleido devynerius metus, ji ir pastojo. "Sužinoję, kad laukiuosi, labai pyko", – Žana nenorėjo prisiminti ne tik tos dienos, bet ir vaiko tėvo. III grupės negalią turintis globėjų sūnėnas Mindaugėlio išsižadėjo.

"Tikiu, kad mano gyvenime atsiras tikras vyras. Toks, kuris po darbų skubės namo, rūpinsis manimi ir mylės vaiką", – vilties, kad kada nors taip ir bus, neprarado išraiškingo veido trumpaplaukė.

Tiki įvyksiančiu stebuklu

Kur kas labiau nei patikimo gyvenimo pakeleivio ar namų su patogiais baldais, erdviais langais, šviesiomis užuolaidomis ir knygų lentynomis Žana trokšta būti su savo sūnumi.

"Tai didžiausia svajonė. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau be jo gyventi", – vietoje nenustygstantį Mindaugėlį glėbyje dar labiau spustelėjo moteris. Jos akyse sužibo ašaros. Suglumus dėl netikėtai išsprūdusių mamos emocijų, Kauno kartų namų direktorė istorijoje sudėliojo aiškius taškus.

"Šiuose namuose mamos gyvena maždaug iki metų. Žana viršijo visus galimus terminus, todėl neišvengiamai artėja laikas, kai ji turės kraustytis. Kad ir kaip mylėtų sūnų, viena jo išauginti nepajėgs. Ne dėl noro stokos, o dėl ligos, todėl jei neatsiras globėjai, kurie pasirūpintų jais abiem, laukia pabaiga, apie kurią galvojame paskiausiai", – atsiduso I.V. Klimantavičienė. Išsipildžius minėtam scenarijui, berniukas, kuris yra visiškai sveikas, keliaus pas globėjus, o jauna moteris – į savarankiško gyvenimo namus asmenims su protine negalia.

"Kol kas ten nėra vietų", – įstaigos vadovė nuoširdžiai vylėsi, kad globėjų širdys motinai su vaiku atsivers kur kas anksčiau nei savarankiško gyvenimo namų durys. Juolab kad jau anksčiau būta panašių istorijų su laiminga pabaiga. Antai, vieną neįgalią moterį su vaiku priėmė jos vaiko tėvo giminaičiai, kitą – geradarė ūkininkė iš Vilkaviškio. Žvelgdama pro langą į pumpurais aplipusius medžius, tikėjimo, kad dar šią vasarą po jų šakomis kartu su Mindaugėliu galės gaudyti drugelius, neprarado ir pati Žana.

"Žinau, kad tuose namuose sąlygos neblogos, žinau, kad gyvendama juose galėčiau susitikti ir žaisti su sūneliu, bet... ne, ne, nenoriu apie tai net galvoti", – motinos žvilgsnis transliavo pagalbos šauksmą.

Aštraus charakterio liūtė

Žana – spalvinga asmenybė. Čia ji šypsosi, čia – pyksta ir barasi. Aštri nuomonė, kurią dovanojo rugpjūčio Liūto ženklas, Žanai kiša koją bendraujant su likusiomis Kauno kartų namų gyventojomis. Dėl to, kad nesugeba priimti kritikos ir pastabų, jauna moteris ankstesniuose darbovietėse išbuvo vos kelis mėnesius.

"Nemėgstu, kai man prieštarauja. Nemėgstu ir žmonių, kurie apie mane negražiai šneka. Dar blogiau, jei tai daro už akių", – tarsi kirviu nukirto jauna moteris.

Tiesa, ėmus kalbėti apie motinystę, jos kategoriškumas išgaravo. Žvilgsniu bėgiodama nuo socialinių darbuotojų veidų prie žaidžiančio sūnaus, Žana pripažino, kad jos gebėjimai silpni ir dėl ligos, ir todėl, kad Mindaugas jai pirmas vaikas.

"Žinau, kad susirgus reikia traukti termometrą, o kas toliau?" – pečiais gūžtelėjo moteris. Jauna moteris darbinga 40 proc., tačiau ne su visais buities darbais sugeba susitvarkyti. Sunkiai ji planuoja ir savo biudžetą, todėl jos santaupas saugo socialiniai darbuotojai.

"Ji nėra švaistūnė, o tai nemenkas pranašumas. Tiesa, kelis mėnesius leidome pačiai planuoti savo pirkinius. Nepasiteisino – mėnesio pabaigoje buvo tuščios kišenės", – rankomis skėstelėjo Pagalbos šeimai padalinio vadovė Rima Marazienė. Beverčių niekučių tąsyk į namus ji neparsitempė. Sūnui nupirko aulinukus, nors vienus, kone identiškus, jis jau turėjo, striukę, sau – keptuvę ir kitus buities pagalbininkus.

Nemėgstu, kai man prieštarauja. Nemėgstu ir žmonių, kurie apie mane negražiai šneka. Dar blogiau, jei tai daro už akių.

"Kada nors iš čia išeisiu į savo namus, todėl man viso to prireiks", – paklausta, kam jai visi daiktai, R. Marazienei atšovė Žana.

Reikia globėjų peties

Netrukus sužinojome, kad Kauno kartų namų socialinė darbuotoja Žanai padėjo sutvarkyti visus reikiamus dokumentus bendrabučiui gauti. Deja, net ir sulaukus teigiamo atsakymo, naujosiose erdvėse neįgalumą turinti moteris viena gyventi negalėtų.

"Jai sunkiai pavyko atrakinti buto duris, o ką jau kalbėti, kad už jų Žana liktų viena su Mindaugu, – sąlygas globėjams ėmė vardyti įstaigos darbuotoja. – Nebūtina su ja praleisti 24 valandas per parą. Pakaktų ateiti kelis kartus per dieną. Juk jei kitos mamos numato kelis žingsnius į priekį, Žana to nesugeba padaryti. Ko ji išmoksta, tą daro puikiai, bet, kai yra ekstremalios situacijos ar reikia daugiau loginio mąstymo, ji paprasčiausiai sustoja."

R. Marazienė prisiminė šią žiemą, kai, užšalus vežimėlį glaudžiančio sandėliuko durims, Žana nusprendė, kad geriausia išeitis nevesti mažylio į darželį.

"O kiek dar panašių situacijų būta. Nieko nesakiusi, sergantį vaiką į darželį nuvedė. Ne kartą ir į šlapią vežimą berniuką sodino", – rankomis skėstelėjo socialinė darbuotoja.

Ne visas situacijas Žana vertina blaiviai, bet Mindaugėlį ji labai myli: skaito vaikiškas knygas, žaidžia, visuomet rengia švariais drabužiais, keičia sauskelnes, gamina maistą. Negaili bučinių ir stiprių apkabinimų.

"Mama būti sunku, bet ir labai smagu, todėl vis kartoju Mindaugėliui, kaip smarkiai jį myliu", – pozuodama nuotraukai, tačiau labai nuoširdžiai Žana prie savųjų lūpų priglaudė sūnelio galvą.